Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Liaudies patarlė sako: obuolys nuo obels toli nenurieda. Gyvenimiški pavyzdžiai tą dažniausiai patvirtina - šunkeliais patraukia asocialiai gyvenusių tėvų vaikai, vėliau - ir tų vaikų vaikai. Ir tik retkarčiais nutinka priešingai - nuo kūdikystės patyrusios sunkių išbandymų, gimdytojų apleistos atžalos juodoms pagundoms įstengia atsispirti ir netgi tampa gerumo, dvasingumo pavyzdžiais...
Šeimą išdraskė alkoholis
Raseinių rajono Gylių kaime gyvena Ruslano ir Sandros Bubelių šeima, auginanti vienerių metukų sūnelį Titą. Pilnateisis jaunos šeimos narys yra ir Ruslano brolis Robertas, Prišmančių pagrindinės mokyklos dešimtokas. Aplinkiniai stebisi neatsistebi: šitų vaikinų motina, girdi, buvusi labai jau nekokia, o sūnums - nieko neprikiši! Retas kitas, girdi, taip protingai, kaip jie, mokėtų gyventi, tvarkytis, planuoti... Tam pritaria ir Prišmančių mokyklos direktorius Vitoldas Okulevičius, korespondentei patvirtinęs dešimtoku Robertu Mišinu galįs tik džiaugtis - nei mokytojai, nei kiti moksleiviai dėl jo neturi jokių nusiskundimų, visi jį gerbia ir myli...
Iš tikrųjų, Ruslanui, kaip ir jo broliukui Robertui bei sesutei Rūtai, vaikystė vargo nepašykštėjo... Kadaise doros ir gėrio mokiusi viso Gylių kaimo vaikus, darželio auklėtoja Jevgenija Mišina (Ruslano, Roberto ir Rūtos motina) staiga ėmė slysti žemyn ir per stebėtinai trumpą laiką pasiekė dugną... Didžiąja moters gyvenimo meile tapo alkoholis - vaikai buvo palikti nuošaly...
Tiesėsi ir vėl klupo
Baigęs devynias klases, Ruslanas Bubelis išvyko mokytis į Klaipėdą, į profesinę laivininkų mokyklą. Vaikinas pragyvendavo iš stipendijos, nes su motina nebegyvenantis tėvas bastėsi nežinia kur, o ši neturėjo iš ko, o gal ir nelabai troško vyriausiajam sūnui padėti... Netrukus iš Jevgenijos buvo atimti ir nuo antrojo vyro susilaukti dvynukai - Robertas ir Rūta. Jiedu atsidūrė pas globėjus. Gylių kaimo žmonės iki šiol su jauduliu prisimena, kaip mažasis Robertėlis, į kiemą įsukus autobusiukui mažylius vežti į laikinuosius globos namelius, krepšelin susikrovė brangiausius daiktus: krikštamotės padovanotą maldaknygę, apšiurusį pliušinį meškiuką ir sąsiuvinį, tarp kurio lapų buvo tvarkingai sudėliotos vaikystės nuotraukos - visur su mamyte... Mylimus, bet šalčiu dvelkiančius gimtuosius namus paliekantiems vaikams mojavo suaugę kaimo vyrai - motina taip ir nepasirodė, neišlydėjo...
Vaikų netekusi Jevgenija Mišina po kurio laiko vis dėlto atsikvošėjo, ėmė graužtis dėl ankstesnių suklupimų ir ieškojo būdų, kaip Roberto ir Rūtelės pasitikėjimą susigrąžinti (Ruslanas, tuomet jau pilnametis, gyveno Gyliuose). Su svetimų žmonių globojamais dvynukais motina dažnai pasikalbėdavo telefonu, nuvažiuodavo jų aplankyti. Šių eilučių autorei Jevgenija tuomet garantavo dar kartą pabandysianti save griežtai suimti į rankas - kad rajono Vaikų teisių apsaugos tarnyba ir "viską žinanti ir matanti" Viduklės seniūnijos socialinė darbuotoja Gerda Visockienė parašytų sutikimą dvynukams grįžti pas motiną...
Robertas be galo apsidžiaugė, kai motina atvažiavo jo pasiimti, o štai Rūtelė panoro likti pas globėjus, kur gyvena iki šiol. Mergaitė, matyt, nepatikėjo, kad tiek sykių žadėjusi ir neištesėjusi, mama pasikeis. Išties, buvo visko - motina tai tiesėsi, tai vėl klupo. Tačiau, padedant abiem sūnums, pamažu pamažu iš to klampaus purvo išbrido...
Ir tuomet, kai atsirado seniai svajonėse puoselėta galimybė visiems gražiai ir laimingai gyventi, stipriai sušlubavo Jevgenijos Mišinos sveikata. Sunki liga nugalėjo - 46 metų sulaukusi moteris Anapilin iškeliavo užpraeitą pavasarį, balandžio mėnesį. Paskutines gyvenimo dienas Jevgenija leido didžiuliuose skausmuose ir kančiose. Ji nė kiek nebijojo mirties - tik be galo krimtosi gyvenusi ne taip, kaip derėję, privertusi tiek iškentėti vaikus... Prie gęstančios motinos prigludę sūnūs maldavo nesinervinti - nieko, girdi, jiems netrūkę...
Šeimoje - santarvė ir supratimas
Motinai mirus, šeimos galvos vaidmuo atiteko vyriausiajam sūnui, Ruslanui. Kartu su jaunėliu Robertu jiedu ir malkas žiemai ruošė, ir bulves sodino, ir daržus ravėjo, ir kambarius tvarkė, ir valgyti gamino... Kai Ruslanas sukūrė šeimą, namų buities rūpesčiai daugiau atgulė ant Sandros pečių, tačiau, pasak jos, be vyrų pagalbos kaime nebūtų įmanoma išsiversti.
Pernai Ruslanas trumpam išsiruošė į Vokietiją padirbėti, tad darbus Sandra dalijosi su Robertu. Užmigdžiusi naujagimį Tituką, Sandra ir jos svainis bėgdavo į tvartą, iki sutemų kapstydavosi daržuose. Gylių kaimo žmonės negalėjo atsistebėti jųdviejų išradingumu: Robertas, girdi, daržo tarpueiliais traukia savadarbį arklą, o Sandra iš paskos "vairuoja"...
Pasiteiravome, ar septyniolikmetis jaunuolis, išvažiavus Ruslanui į užsienį, nepasinaudodavo proga pagyventi laisvai, pakvailioti su bendraamžiais - gi pati jaunystė, pats šėlsmas!
- O, ne, Roberto net į šokius netraukia, jis - namisėda, - nusišypsojo Sandra. - Mudu labai gerai sutariame, juolab nekyla problemų dėl darbo - kaip ir vyras Ruslanas, svainis Robertas yra labai darbštus.
Kaime šiais laikais nėra lengva, tačiau nei Ruslanas, nei jo žmona ar brolis neaimanuoja. Tvarte kriuksi kiaulės, mekena ožka. Iš miesto kilusi Sandra jau išmoko ją pamelžti. Netrukus ūkį turėtų papildyti ir pulkas viščiukų... Giminaičiai dovanojo kelis hektarus žemės, tad Ruslanas jau suplanavęs dalį apsodinti bulvėmis, dalį palikti ganyklai, o likusią žemę išnuomoti. Po darbo savajame ūkyje Ruslanas skuba pas ūkininkus, jam mokama už nepilnamečio brolio globą, į šeimos pajamas dar įskaičiuojama nedidelė pašalpėlė už Tituko priežiūrą. Taupiai gyvendama graži šeimynėlė susiremontavo kambarius, įsigijo ne itin brangius baldus. Vos kieme nutirpo sniegas, Sandra apsišlavė visą sodybą, sugrėbstė lapus, nusivalė langus...
- Rankas, kojas turime, sūnus sveikas, Robertui mokslai neblogai sekasi - jei taip ir ateityje klosis, tikrai neprapulsime, - nusišypsojo šeimos galva Ruslanas, patikinęs, jog žmogaus gyvenimas - tik jo paties rankose...
