Šiaip taip parsiradusi į namus, Vaiva Savėnaitė suprato, kad būti Kaune jai pasidarė baisiai nesaugu: jos, be abejo, ieškos - jei ne Rolandas, tai Laimonas tikrai. Užsuko pas šeimininką, pasakė, kad išvažiuoja iki rudens į Angliją, ir pasiūlė atsiskaityti iš anksto. Seniui visiškai nepatiko toks nelauktas merginos skubotumas.
- O jeigu kas ieškos?
- Pasakykite, kad nieko nežinote, kad vieną dieną prapuoliau, ir viskas. Ypač jei klausinėtų toks aukštas tamsaus gymio vaikinas.
- O jei policija?
- Policija? - nejučiom krūptelėjo Vaiva. - Ko jai manęs ieškoti? Aš nieko blogo nepadariau.
Paskui sėdo į mikroautobusą, pavažiavo iki Sargėnų, palypėjo ant kalvos ir ėmė stabdyti prabangesnius lengvuosius automobilius.
Palangoje buvo ką tik prasidėjęs sezonas. Vaivai norėjosi, kad būtų kuo daugiau žmonių, tada ji būtų jautusis saugesnė. Net pagalvojo, ar nereikėtų nusibelsti į kokią nors nuošalesnę vietą. Gal į Šventąją? Bet ką gali žinoti, su kuo ir kur susitiksi? Tad nebrangiai suderėjo nedidelį kambarį Dariaus ir Girėno gatvės gale, kad nereikėtų maišytis po centrą, kad panorėjusi tiesiai per mišką pasiektų jūrą.
Porą dienų netgi nėjo iš kiemo: vis atrodė, kad būtinai ką nors sutiks. Net šeimininkė pradėjo stebėtis, juk toks puikus oras. Vaiva pasiteisino, kad nemėgsta šalto vandens, kad jai reikia tik tyro oro. Pagaliau vis dėlto nutarė nueiti prie jūros. Paplūdimys buvo bemaž tuščias - kur ne kur žmogus. Mergina susikišo plaukus po kepure, užsidėjo juodus akinius nuo saulės ir, jos manymu, pasidarė beveik neatpažįstama.
Kitą dieną susipažino su senyva moterimi: ta pristojo ir, regis, neketino atsikabinti. Netrukus paaiškėjo, kad ji - buvusi pradinių klasių mokytoja iš Šiaulių. Norom nenorom ir Savėnaitė turėjo ką nors papasakoti apie save. Teisybės sakyti ji negalėjo: senyvai moteriškei, žinoma, būtų nepatikę, kad Vaiva nebaigė mokslų, kad neturi jokio užsiėmimo. Neduok Dieve prasitarti, kuo iš tikrųjų verčiasi. Antra vertus, ką gali žinoti, kas ir ką pažįsta? Gal ta moteris specialiai atsiųsta iš Kauno, kad susektų, kur pradingo Vaiva Savėnaitė. Tiesą sakant, merginai vis dar atrodė, kad visas pasaulis nusiteikęs prieš ją, kad visi be išimties domisi keistąja žmogžudyste prie Kauno marių. Tik pasakyk ne taip bent vieną žodį, ir nubėgs skųsti į policiją. Teko sukurti nekaltą istoriją: ji ir jos vyras Arnas Vilniuje turi UAB, viskas neblogai sekasi, prieš tris mėnesius ji pastojo, tad atvažiavo pakvėpuoti Palangos oru.
- Ar labai pykina? - smalsavo buvusi mokytoja.
- Nė kiek, - suokė panelė Vaiva. - Net draugės stebisi. Sako, gal apsimetu.
- O kodėl tu be žiedo?
- Palikau namuose, - net papurtė ranką mergina. - Labai bijojau pamesti: didelius pinigus kainavo.
- Maniau, kad jūs susidėję gyvenat, - prisipažino moteris. - Sugyventiniai, kaip dabar sakoma.
- Pusę metų gyvenom susidėję, - nesmagiai šypsodamasi pasakė Vaiva. - Bet man pavyko Arną įkalbėti...
Dorovinis mokytojos budrumas, regis, buvo užmigdytas, ir Savėnaitė pasijuto drąsiau. "Gal ir gerai, kad susipažinau su šita pensininke, - pagalvojo mergina, - dvi moterys mažiau kam kris į akis: manys, kad anūkė su senele".
Vaiva naktimis, kankinama nemigos, vis mėgindavo išsiaiškinti keistosios žmogžudystės aplinkybes ir priežastis. Kodėl Rolandas, atrodęs toks šaunus vaikinas, kuriam ji net ketino po tam tikro asistavimo laikotarpio atsiduoti, taip žiauriai nužudė Augustiną? Podraug ir ją norėjo nudaigoti. Tarkim, ją, Vaivą, kaip nereikalingą liudytoją. Bet kam ji iš viso buvo reikalinga? Kam ji užkliuvo? Advokatui Romualdui Mikauskui? Nesąmonė! Galima manyti, kad ponia Sofija Valaitienė pasamdė žudiką, jog jai liktų visas turtas. Bet kodėl jos meilužis paskandino Augustiną mariose? Kad atrodytų, jog jis kažkur dingo? Bet kam reikėjo ir jos, Vaivos, mirties? Rolandas įslinko į kambarį be jokios kaukės, vadinasi, jis buvo iš anksto nusiteikęs juos abu nudobti. Kas tai - kerštas, pavydas, maniakiškas noras nužudyti kuo daugiau žmonių?
Mergina vis grįždavo ir grįždavo prie tų pačių minčių. Galiausiai suprato, kad ji daug ko nežino, tad jai nepavyks viso to išsiaiškinti. O ar reikia? Gal geriausia viską pamiršti ir pradėti normaliai gyventi...
Buvusi mokytoja atsinešdavo į paplūdimį šūsnį laikraščių, kuriuos skaitydavo nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Savėnaitei būdavo su ja velniškai nuobodu. Mergina retkarčiais pasvarstydavo, ar dar ne laikas į viską numoti ranka ir patraukti į Basanavičiaus gatvę, kur klega minios žmonių, kur linksmybė, muzika, kavinės, kur pilna nerūpestingo jaunimo. Kiek ji dar gali tūnoti pasislėpusi? Gal niekas jos ir neieškos? Gal jiems iš tiesų reikėjo tik Augustino mirties? Gal tas Laimonas tik iš apkvaitimo norėjo nuskandinti ją mariose? Gal supratęs, kad nei jam, nei jo meilužei Sofijai negresia pavojus, paliko ją, Vaivą, ramybėje? Gal jiems viskas sklandžiai pasisekė? Taip, kaip buvo suplanavę? Kodėl ji, Vaiva, turėtų rizikuoti gyvybe ir stoti jiems skersai kelio? Tepasikaria jie visi! Ji nori tik ramaus, lengvo, malonaus gyvenimo, jai nerūpi sumautų bankininkų, jų žmonų ir jų meilužių reikalai. O koks, tiesą sakant, skirtumas, buvo ar nebuvo toks Augustinas Valaitis? Tarkim, ji visa tai susapnavo, o dabar pabudo ir suprato, kad visa tai - tik košmaras. Kodėl turėtų gadinti sau gyvenimą visokiomis žmogžudystės mįslėmis? Svarbiausia, kad pati liko gyva. Tai jai bus pamoka, rūstus perspėjimas, kad nereikia lįsti į turtingų žmonių gyvenimo dumblą.
Vieną dieną, bevartydama pensininkės mokytojos atsineštus laikraščius, Vaiva Savėnaitė visiškai atsitiktinai pamatė Sofijos Valaitienės pavardę. Tai buvo nekrologas, kurį pasirašė jos bendradarbiai. Keletas gyvenimo faktų, šiek tiek apie velionės darbą spaudoje ir viena eilutė apie tragišką mirtį autoavarijoje. Po perkūnais! Dar to tetrūko! Kokie protu nepaaiškinami dalykai dedasi!
Vaiva atsargiai žvilgtelėjo į senutę, ar toji nepastebėjo jos staigaus susijaudinimo. Vadinasi, žuvo visa Valaičių šeima: pernai Nidoje jų dukra, visiškai neseniai Augustinas, o štai dabar ir jo žmona. Ar tai atsitiktinumas, ar stambaus masto kriminalas? Sudėjus visus faktus krūvon, neatrodo, kad tai būtų atsitiktinumas. Ar tai nereiškia, kad ir jai, Vaivai, spendžiami spąstai, kad ir jai ruošiama mirtis? Nežinia kaip ir kur, bet mirtis palengva artėja. Ne, reikia kažką daryti, negalima sėdėti ir laukti, kol mirties nebebus įmanoma išvengti!
Po trumpų abejonių mergina pakilo ir pradėjo rinktis daiktus. Atsisveikino su naująja pažįstama, nors buvo ankstyva popietė, ir patraukė į namus.
Vakare ji jau buvo Kaune. Šeimininkas, ją išvydęs, šiek tiek nustebo.
- Sugavo nelegaliai dirbančią ir išsiuntė atgal, - paaiškino mergina. - Ar niekas manęs neieškojo?
- Ne, - murmtelėjo senis. - Baisiai tu kam reikalinga.
XVIII
Kitą rytą Vaiva Savėnaitė kreipėsi į policiją. Ją pasiuntė pas komisarą Henriką Sadauską. Komisaras, vos tik išgirdęs Valaičio pavardę, tuoj pat paskyrė susitikimą.
- Noriu papasakoti, kaip buvo nužudytas Augustinas Valaitis, - pasakė mergina.
- Tikrai? - kilstelėjo antakius Henrikas Sadauskas ir paprašė inspektorių Vidmantą Kirslį iš Kriminalinės paieškos poskyrio atnešti bylą. - Iki šiol manėme, kad jis dingęs be žinios, galbūt nuskendęs Kauno mariose, - paaiškino Vaivai Savėnaitei. - Kol nerastas lavonas, galime tik įtarti, kad žmogus nužudytas.
- Aš žinau, kur lavonas, - staiga pareiškė šviesiaplaukė mergina.
- Žinote? O kodėl anksčiau nepranešėte? - įsmeigė į ją skvarbų žvilgsnį komisaras.
- Bijojau, - pakando lūpą panelė Vaiva. - Bijojau, kad ir mane nužudys.
- O kodėl dabar pasiryžote ateiti?
- Būdama Palangoje sužinojau, kad autoavarijoje žuvo Valaičio žmona. Supratau, kad tai ne atsitiktinumas, kad žudikas anksčiau ar vėliau suras ir mane...
- Jūs pažinojote ponią Valaitienę? - pertraukė ją Henrikas Sadauskas.
- Taip. Bet tai dar ne viskas - pernai Nidoje žuvo jų dukra.
- Ji buvo nužudyta, - patikslino komisaras. - Nei Klaipėdos kriminalistams, nei mums nepavyko surasti jos žudiko.
Tuo metu nešinas byla grįžo inspektorius Vidmantas Kirslys ir abu pareigūnai pasirengė užfiksuoti Vaivos Savėnaitės parodymus. Klausėsi merginos pasakojimo kartkartėmis pertraukdami, norėdami pasitikslinti vieną ar kitą detalę. Jų veidai buvo ramūs, matei, kad jiems tai kasdienybė, o panelė Vaiva, nors ir buvo viską apgalvojusi, retsykiais sutrikdavo, kai ką praleisdavo ir tik paprašyta grįždavo atgal ir vėl tęsdavo pasakojimą.
- Štai kodėl buvau pabėgusi iš Kauno, - baigusi pridūrė mergina. - Jaučiuosi baisiai nesaugi, bijau nakvoti namuose. Man atrodo, kad jie mane suras ir nužudys.
- Norite apsaugos? - paklausė komisaras. - Kreipkitės į inspektorių Vidmantą Kirslį, jis ką nors sugalvos. Be abejo, kol žudikas laisvėje, jūs negalite būti saugi. - O paskui, žiūrėdamas į kolegą, tęsė: - Važiuokite su mergina ir operatyvine grupe į sodybą ir dar kartą viską nuodugniai apžiūrėkite. Aš susisieksiu su narais.
Sodyba atrodė nykiai, tarsi čia niekas seniai nebegyventų, seniai nebesilankytų. Vaiva kopė laiptais į viršų ir staiga stabtelėjo, pajutusi inspektoriaus žvilgsnį. "Kur jis, nenaudėlis, žiūri, - pagalvojo ir nepatenkinta suraukė nosį. - Geriau būčiau apsimovusi džinsus, o ne šitą potrumpę suknelę". Vidmantas Kirslys apsimetė, tarsi nieko nebūtų atsitikę. "Visi vyrai vienodi, - pasakė pati sau panelė Savėnaitė seną moterų posakį. - Jeigu rankom negali paliesti, tai bent akimis paglosto. Nors gal neblogai, kad jis manimi susidomėjo: mažiau įtarinės, kad meluoju, nebus toks storžievis".
- Čia stovėjo dvigulė lova, - mergina žvilgtelėjo į Kirslį. - Aš jums sakiau. O kailis buvo patiestas apačioje.
- Šaunuolė, panele Vaiva, - pagyrė ją inspektorius. - Vadinasi, lova dingusi. O dingę daiktai daug ką pasako.
Inspektorius ir dar vienas akiniuotas vyrukas labai atidžiai ir nuodugniai, centimetras po centimetro, apžiūrėjo palėpės kambario sienas ir grindis. Rado porą vietų, kur galėjo būti įstrigusios kulkos - lentos ten buvo įbrėžtos aštriu įnagiu ir nutrintos šveičiamuoju popieriumi.
- Ar daug buvo kraujo? - paklausė Vidmantas Kirslys.
- Daug, - atsakė Vaiva. - Žudikas iššaudė visą apkabą, bet Augustinas Valaitis dar buvo gyvas. Tik kontrolinis šūvis į smilkinį jį turbūt pribaigė.
- Vadinasi, ne profesionalas, - pratarė akiniuotasis vaikinas.
- Teks plėšti grindis, - pasakė inspektorius. - Pasikviesk į pagalbą Rakevičių.
- Jūs netikite manimi? - įnoringai trūktelėjo petį panelė Savėnaitė.
- Kriminalistai remiasi ne tikėjimu, o patikrintais faktais ir įkalčiais, - be jokios ironijos paaiškino Vidmantas Kirslys.
Vyrai, atplėšę kelias lentas, kur Vaivos parodymu stovėjo lova, ūmai pagyvėjo. Kraujas, matyt, prabėgęs pro plyšį, buvo sukrešėjęs lentos apačioje.
- Čia iš tiesų kažkas buvo nužudytas, - atsitiesdamas pasakė inspektorius Mindaugas Rakevičius.
- Na matot, - šviesiaplaukė priekaištingai dėbtelėjo į Kirslį. - Kodėl turėčiau meluoti?
- Turėsime sulaukti narų, - ramiai atsakė inspektorius Vidmantas. - Gal jiems pavyks ištraukti lavoną. Tada iš tiesų neliktų jokių abejonių.
Operatyvinė grupė išvažiavo, liko tik Savėnaitė ir Kirslys. Juodu palengva patraukė prie marių. Nors Vaiva buvo prisipažinusi, kad už pinigus sugundė Valaitį, vis dėlto jautė, kad inspektorius jai neabejingas. "Gal mano, kad ir jam atsiduosiu, - pyktelėjo mergina. - Kaip ir visi vyrai, nori arba šventųjų, arba ištvirkėlių. Nors nesielgia su manimi, lyg būčiau paskutinė šliundra".
Savėnaitė parodė, kur, jos nuomone, per valties bortą buvo išmestas Augustinas Valaitis.
- Tiksliai papasakosite narams, - linktelėjo galvą Vidmantas Kirslys.
- Ar mane baus, kad padėjau Laimonui tą naktį? - pasidomėjo mergina.
- Tatai prokuroro ir teismo kompetencija, - atsakė inspektorius. - Mes jus traktuojame kaip liudytoją, geranoriškai duodančią parodymus. Manau, kad į tai bus atsižvelgta.
Buvo karšta saulėta diena, juodu vaikštinėjo Kauno marių pakrante, paskui atsisėdo ant žolės. Narai vis nesirodė.
- Ar galiu nusirengti? - pašaipiai dėbtelėjusi į inspektorių, paklausė šviesiaplaukė mergina.
- Žinoma, - šyptelėjo Vidmantas Kirslys. - Niekas jums nedraudžia to daryti.
Vaiva nusispyrė basutes, neskubėdama nusitraukė per galvą suknelę, susirišo plaukus ir, regis, visiškai rimtai susiruošė degintis prieš saulę.
- O jūs? Kodėl nesirengiate? - mergina atsisuko į vyriškį ir viliokiškai prisimerkė.
- Man negalima. Aš tarnyboje! - atšovė inspektorius, bet vis dėlto atsisagstė marškinius per visą krūtinę.
- Kai įpratau Palangoje plikinėti, tai atrodo, kad suknelė net trukdo, - mįslingai tarstelėjo Vaiva.
- Bet jūs ir taip įdegusi, - neva komplimentą pasakė inspektorius.
- O man patinka būti šokoladinei, - žybtelėjo baltais dantimis panelė Savėnaitė.
Regis, Vidmantas Kirslys suprato, kad mergina atvirai su juo flirtuoja, o to tarnybos metu nepatartina daryti. Vis dėlto po valandėlės neiškentęs paklausė:
- Niekaip negaliu suprasti vieno dalyko: kodėl tokia šauni mergina kaip jūs užsiimate tokiais nešvariais darbais?
- Reikia kuo nors verstis! - beveik piktai atkirto šviesiaplaukė, paniekinamai atstatydama plačias, truputį parausvintas lūpas.
- Galėtumėte ištekėti, turėti savo šeimą.
- Bet kokio vyro nenoriu, o tokio, kokio noriu, nerandu, - su tam tikra doze priekaištų visai vyrų giminei atšovė panelė Savėnaitė.
Po geros valandos pagaliau pasirodė narai. Jie įsisodino Vaivą į motorinę valtį ir paprašė tiksliai parodyti, kur buvo nuskandintas lavonas. Tatai nebuvo taip lengva padaryti: valtis tąsyk galėjo šiek tiek pasukti į vieną ar kitą pusę, vandenyje atstumą gana sunku nustatyti, juolab kad tai įvyko naktį. Mergina dvejojo, vyrai kantriai laukė: turint omenyje, kad lavonas pritvirtintas prie stulpelio, jis negalėjo labai toli pasislinkti. Viską galėjo lemti tikslios nusikaltimo vietos koordinatės.
Vaivos Savėnaitės ant marių kranto kantriai laukė inspektorius Kirslys.
- Šiam kartui viskas, - pasakė jis. - Esate laisva. Kai mums reikės, mes jus pasikviesime. Galiu pavežti iki komisariato.
- O kaip bus su apsauga? Mane turi kažkas saugoti! - regis, sutriko mergina.
- Policija neturi tam lėšų. Turėtumėte suprasti.
- Bet komisaras žadėjo! - jau piktai ištarė Vaiva. - Sakė, kad jūs ką nors sugalvosite.
- Ak taip, - numykė Vidmantas Kirslys, smiliumi trindamas surauktą kaktą. - Gerai, - staiga ryžtingai linktelėjo galvą. - Nuvešiu jus ten, kur būsite visiškai saugi.
Pasiekę miestą, jie pasuko į Petrašiūnus. Paskui užkopė į daugiabučio namo trečiąjį aukštą. Inspektorius atrakino duris ir pakvietė merginą įeiti. Vaiva susidomėjusi apsižvalgė po nedidelę svetainę.
- Geriausia bus, jei niekur nevaikščiosite, - tarė Vidmantas Kirslys. - Galite žiūrėti televizorių arba skaityti laikraščius. Vakarop atvyks žmogus, kuris jus saugos. Prašom užsirakinti ir bet ko neįsileisti į vidų.
Savėnaitei nelabai patiko toks jos saugojimo būdas, bet inspektorius nieko daugiau nesiūlė. Net neatsisveikinęs apsisuko ir išnėrė pro duris.
