Niekaip nepavyksta susitarti dėl būsimo Europos Sąjungos biudžeto. Atrodo, kad Bendrijoje išryškėjo jau senokai jaučiama „dviejų“ Europų būsena – senoji Europa žvelgia į naująją ne kaip į lygiavertę partnerių grupę, o kaip į kitą, ganėtinai susiskaidžiusių pagal postsovietizmo išgyvendinimą ir korupcijos apimtis valstybių visetą.
Tokį įspūdį stiprina ir kai kurių naujųjų šalių politikų balsai, reiškiantys nepasitenkinimą dabar ES pirmininkaujančios Didžiosios Britanijos premjero Tony Blairo pasiūlymu mažinti ateities biudžetą, naujosioms narėms nubraukiant 10 procentų išmokų. Siūlymas diskriminacinis, tačiau klausimas, ar visiškai nepagrįstas?
Diskriminacinis jis tuo atžvilgiu, kad didžiosios ES valstybės, išlaikydamos savo susitarimus, atsisako įsipareigojimų naujosioms narėms. Tad patvirtinamas ir įtvirtinamas „dviejų greičių“ Europos plėtros modelis – juk sumažinus išmokas sulėtės ir vargingųjų šalių „vijimosi“ pirmaujančias greitis.
Tačiau ne viskas taip paprasta. Gali būti, kad britų premjeras sąmoningai „nukreipia ugnį į save“ tam, kad suformuotų esmines permainas ES biudžeto formavimo politikoje palaikančių šalių grupę. Naujosios narės, nepatenkintos išmokų mažinimo galimybe, kaip tik siūlo senosioms narėms pačioms mažinti subsidijas žemės ūkiui, o didinti – mokslui, inovacinės ir žinių ekonomikos plėtrai, kitaip tariant, išties imtis ES ekonomikos konkurencingumo pasaulyje didinimo. Tačiau juk apie tai jau senokai kalba britų premjeras.
Mūsų politikų kalbos apie esą „diskriminacinį siūlymą“ ir viešos dejonės dėl neteksimų šimtų milijonų yra vien įvaizdžio kūrimo dalykas – šitaip politikai rodosi žmonių ar net Lietuvos interesų gynėjais. Šiuo metu Lietuva nėra pasiėmusi visų galimų gauti išmokų ir net nesiruošia to daryti. Pavyzdžiui, Lietuvos politikams visiškai nerūpi ES pinigai, skiriami nemokamam moksleivių pienui. Suprantama, tie pinigai nėra dideli, o ir moksleiviai – jokie rinkėjai. Tad kam vargti.
Lietuva ypač ima tas ES išmokas, kurios skiriamos su kelių tiesimu ir statybomis susijusios infrastruktūros plėtrai, kitaip tariant, – tuos pinigus, nuo kurių kuo daugiau nubyra. Kalbama, kad iki 50 procentų. Iš mokslo, inovacinės ir žinių ekonomikos plėtros, socialinės sanglaudos stiprinimo lėšų neką „nusunksi“ – išmokų porcijos mažos, o aplinka pernelyg intelektuali, gal net išlaikiusi kai kuriuos dorovinius ar moralinius pradmenis. Lietuvos nustatomi ES išmokų įsisavinimo prioritetai labai aiškiai rodo ir korupcijos apimtį, ir jos sisteminį bei politinį pobūdį. Tad išmokų mažinimas 10 procentų Lietuvai būtų į sveikatą – gal tai tiesiog iš korupcinių grupių atimamos lėšos.
Bene labiausiai už naujovišką ES biudžetą pasisako komisarė Dalia Grybauskaitė, kurios protas, darbas ir energija žavi visą ES vadovybę. Tad galima nujausti, kad reformų trokšta visa Europa, tačiau kai kurios senosios šalys bijo jų dėl galimo didžiulio gyventojų nepasitenkinimo protrūkio. Ypač šiuo atžvilgiu pažeidžiama atrodo Prancūzija, kol kas tiesiog isteriškai atmetanti visas siūlomas naujoves.
D. Grybauskaitės reiškinys – nesuvokiamas. Kaip Lietuvos politinio elito aplinkoje subrendo tokia reformatoriškos energijos kupina europinio lygio veikėja? Juk dirbdama Lietuvos Vyriausybėje rengė tais pačiais korupcinės ekonomikos prioritetais grindžiamą biudžetą, koks pateiktas ir kitiems metams. Gyventų Lietuvoje, įtikinėtų Seimą ir Lietuvos žmones tokio biudžeto „privalumais“, palaikytų premjerą Algirdą Brazauską, aiškinantį apie vis didėjančią socialinę biudžeto „orientaciją“, mokslo plėtros ir žinių ekonomikos plėtros palaikymą, žinodama, kad visa tai netiesa. Žodžiu, dirbtų, kaip dirbo anksčiau. Juk Lietuvos biudžete kaip nebuvo, taip ir nėra jokių strateginių idėjų. Strateginio mąstymo skurdą puikiai liudija premjero padriki aiškinimai apie būdus sumažinti kai kurių gyventojų sluoksnių patiriamą smūgį dėl dujų kainos kilimo – juk jau keleri metai visi žinojo kainą kilsiant. O ir dabar žino, kad dujų kaina neilgai trukus dar padidės.
Dirbdama Briuselyje D. Grybauskaitė kol kas nepaskatino jokių Lietuvos biudžeto ir ES pinigų įsisavinimo permainų. Gali būti, kad paveikti Lietuvos politinį elitą yra daug sunkesnis uždavinys nei dėl reformų įtikinti Europos politinį elitą. Jokios reformos neįmanomos, kol vyrauja „nubyrėjimo“ procento logika, juolab kad ta logika išugdyta šlovinguoju brazauskiniu sovietmečiu Tai ne tik logika, bet ir narkotikas, nuo kurio mūsų politinis elitas savo valia jau nepajėgus atjunkti.
