Jungtinių Tautų Saugumo Taryba galų gale priėmė rezoliuciją, reikalaujančią, jog „Hezbollah“ grupuotė nutrauktų savo atakas, o Izraelis sustabdytų savo puolamąsias operacija Pietų Libane. Tačiau vargu bau šis nutarimas bus besąlygiškai įvykdytas jau vien dėl pernelyg didelės šiame regione susikaupusios neapykantos – karas yra pats tikriausias tos neapykantos apraiškos pavidalas.
Saugumo Tarybos rezoliucijos priėmimo vyksmas rodo, kaip sunku didžiųjų valstybių vadovams prieiti vieningo požiūrio ne tik į vykstantį karinį konfliktą, bet ir masinį civilių žmonių žudymą. Po Balkanų karo vėlei buvo patvirtinta, nesiruošiama laikytis aiškių karo taisyklių ir paisyti civilių apsaugos normų, juolab nėra jėgos, galinčios priversti kariaujančius tų normų laikytis. Teroristams apskritai civilizuoto pasaulio normos nėra priimtinos, tačiau bėda ta, kad ir civilizuotų kraštų kariškiai ima taikyti tokius karinius smūgius, kuriais terorizuojami ir žudomi gyventojai.
Galima nujausti, jog didžiųjų valstybių vadovai niekaip negali prieiti vieningo požiūrio į vykstantį konfliktą dėl daugelio objektyvių priežasčių, vis dėlto dabartinės globalizuoto pasaulio aplinkybės reikalauja, kad jie būtų pasirengę užbėgti už akių tokio pobūdžio konfliktams ir gyventojų žudynėms. Būtina rimtai imtis įsisenėjusių konfliktų, o ypač – žydų ir palestiniečių, kuris tapo esminiu pasaulinio nestabilumo ir teroristų tinklo mobilizacijos veiksniu.
Izraelio ir „Hezbollah“ karo Pietų Libane eiga parodė, jog kaip tik civiliai žmonės iš esmės tampa pagrindiniu kariniu taikiniu. Ir teroristai, ir kariškiai svarsto ganėtinai panašiai- civilių gyventojų žudymas yra būdas ne tik įbauginti žmones bei vyriausybes, bet ir priemonė kelti gyventojų nepasitenkinimą savo šalies vyriausybe ar šalyje įsitvirtinusios teroristų organizacijos veiksmais. Gyvenviečių apšaudymas raketomis, aviacijos smūgiai gyvenamiesiems kvartalams ar pabėgėlių vilkstinėms yra akivaizdus žmonių bauginimas ir terorizavimas. Teroristai veikia įsimaišę tarp civilių, tad pastarieji paverčiami priešininko taikiniais. Teroristai nepaiso civilių aukų, net skatina jas – kad pasaulio visuomenei parodytų nežmonišką priešininko veidą.
Teroristų ciniškumas visiems žinomas, tačiau vis daugiau panašaus ciniškumo ir politikų samprotavimuose bei išvedžiojimuose – smogiame civiliams dėl to, kad tarp jų slepiasi teroristai, nesudarome sąlygų humanitarinei pagalbai, nes dalis jos atitenka teroristams ar jų rėmėjams ir pan. Saugumo Tarybos rezoliucijos priėmimo vyksmas bei jo komentavimas, sakyčiau, paryškino politikus persmelkusio ciniškumo ‚apimtį“.
Pilnutinai rezoliuciją bus sunkoka įgyvendinti dėl to, kad Izraelis kol kas neįgyvendino esminio savo saugumo užtikrinimo tikslo – nesunaikino „Hezbollah“ organizacijos ir jos karinės galios bei infrastruktūros. Priėmus rezoliuciją Izraelis nutarė išplėsti karinę operaciją ir pasistūmėti į Pietų Libaną apie 30 kilometrų. Karinių pajėgų buvo patrigubinta. Tačiau netruko padaugėti ir žuvusių kariškių. Neužbaigęs operacijos Izraelis patirs karinių ir politinių nuostolių – šalis ne tik nelaimės saugumo, bet ir sustiprins „Hezbollah“ autoritetą arabų pasaulyje, padidins ir sutelks prijaučiančių šiai organizacijai gretas.
Izraelio operacija Pietų Libane vyko didžiosioms pasaulio šalims vis labiau įsigyvenant į nuolatinės antiteroristinės parengties būseną. Jungtinėje Karalystėje išaiškinus teroristų grupę, ketinusią susprogdint keletą lėktuvų, išgelbėta tūkstančiai žmonių. Tačiau tos grupės smūgis vis dėlto gana skaudus – patirti didžiuliai ekonominiai nuostoliai, o svarbiausia – šalyje paskelbta „kritinio“ teroristinio pavojaus padėtis. Panašiai teroristinės grėsmės pavojus suvokiamas ir Jungtinėse Valstijose.
Tad neišvengiamai kyla klausimas, kokios yra demokratijos raidos ir žmogaus teisių perspektyvos. „kritinės“ padėties sąlygomis. Juk tomis sąlygomis ypatingas teises įgauna specialiosios tarnybos. Norint susekti teroristų grupeles, būtina „žvalgyti“ visus gyventojus – įrašinėti visus telefonų pokalbius, peržiūrinėti elektroninius laiškus ir atlikinėti daug kitų su žmogaus teisėmis prasilenkiančių „veiksmų“.
Tačiau demokratijos plėtrai kyla ir kita grėsmė – juk vienas kitas didelis teroro išpuolis gali paskatinti nukentėjusios šalies vyriausybę iš „kritinės“ padėties pereiti į karinę padėtį, kuri teikia daugiau galimybių apsisaugoti nuo priešų. Tokia įvykių eiga jau būtų didelis demokratinio pasaulio pralaimėjimas.
