Jau išryškėjo pagrindinių politinių jėgų blokai, kurie stengsis ištraukti slystančią iš socialdemokratų rankų valdžią. Politiniai lyderiai jau tvirtai apsisprendė, su kuo ir kaip žygiuos į naująjį Seimą dirbti “Lietuvos žmonėms”.
Socialdemokratai susitarė su Artūro Paulausko bendražygiais. Kad ir kaip purkštavo bei liko nepatenkinta derybų rezultatais dalis socdemų dėl, jų manymu, padarytų pernelyg didelių nuolaidų soclibams, tačiau Algirdui Brazauskui buvo labai reikalingas už jo partijos kolegas didesnį politinį kapitalą sukaupęs ir rinkėjams patrauklesnis partneris. Juolab gerokai jaunesnis. Abiejų patyrimas plius A. Paulausko jaunystė - galima naujų rinkiminių lozungų tema.
Socdemų niurzgliai teisūs dėl vieno dalyko - A. Paulauskas būtų sutikęs su didesnėmis nuolaidomis, nesvarbu, kad prieš tai būtų aiškinęs toliau jau nebesitrauksiąs. Sąjunga jam laidavo galimybę išlikti Seime ir užimti jame aukštą postą. Pats jis savo partiečių jau, ko gero, nebebūtų atvedęs į Seimą, o jei ir būtų - tai tik kelis. Tad rinkimų sąrašo dešimtukai galėjo būti sudarinėjami ir santykiu, pavyzdžiui, 7:3. Tačiau niurzgliams labiausiai rūpėjo vien savi rinkiminiai interesai.
Socdemų lyderiams tas santykis nebuvo labai jau svarbus, nors jie gana įtikinamai rodė dėl jo kovoją. Juk jungėsi to paties mentaliteto ir iš to paties Centro komiteto išėję ar apie jį besisukę žmonės. Rinkimų blokas gali tapti paulauskininkų prisijungimo prie socdemų preliudija. Ne dviejų partijų susijungimo, o kaip tik prisijungimo. Algirdas Brazauskas, kaip patyręs politikas, suvokia, kad negalima švaistytis tokiais patikimais ir gerai paruoštais kadrais, kurie jau seniai priklauso jo ilgą laiką vadovaujamai nomenklatūrai. Juk bus ir kiti Seimo rinkimai.
Socdemų lyderių požiūrį į savo žemesnio rango partiečius puikiai parodė A. Brazausko ir Česlovo Juršėno elgesys: partinę diskusiją dėl susitarimo su paulauskininkais jie nutraukė šantažuodami partiją grasinimais nebevesti jos į Seimą. Tikrų partinių ūkininkų elgesys.
Bene didžiausią intrigą kurį laiką palaikė gana gerai prezidento rinkimuose pasirodžiusio Petro Auštrevičiaus svarstymai apie savąją politinę ateitį. Galop jis sukirto rankas su zuokininkais ir tapo jų sąrašo vedliu. Zuokininkai tvarko didžiulius finansinius srautus, tad naujojo vedlio skolos klausimas, matyt, bus vienaip ar kitaip išspręstas.
Galima nujausti, kad ir užsienio reikalų ministro postas P. Auštrevičiui nėra jau toks nepasiekiamas. Juk gali nutikti taip, kad naujajame Seime valdančiąją koaliciją ims sudarinėti uspaskichininkai ir zuokininkai.
Zuokininkams P. Auštrevičius buvo labai reikalingas - švaraus politiko įvaizdžiu jis iš esmės pridengia zuokininkų sudaryto rinkimų sąrašo pirmąjį dešimtuką, kuriame gausu nors ir jaunų, tačiau jau su tam tikromis dėmėmis veikėjų.
Daug ką nustebino Artūro Zuoko pasiryžimas dėl seimūno vietos susirungti Kėdainiuose su pačiu Viktoru Uspaskichu. Suprantama, tai puiki reklaminė akcija - kad ir kaip Vilniaus meras pralaimėtų, jis visą laiką bus žiniasklaidos dėmesio centre ir tikrai sugebės pasinaudoti to dėmesio teikiamomis reklaminėmis bei norimo įvaizdžio kūrimo galimybėmis. Vis dėlto manyčiau, kad šį žingsnį A. Zuokas žengė aplinkybių verčiamas: blaiviai pasvėręs savo dabartinę reputaciją, jis galėjo prieiti išvadą, jog nelaimės jokioje apygardoje, todėl geriau pralaimint išpešti visus Kėdainių situacijos teikiamus privalumus. Kita vertus, tas dviejų ambicingų politikų varžymasis gali būti ir gera tarimosi dėl būsimos koalicijos priedanga.
