Lietuvos politinis elitas nuosekliai rentė tokią politinę korupcinę sistemą, kuri galėtų veikti visiškai atsisaisčiusi nuo visuomenės interesų ir lūkesčių. Visuomenė buvo paversta elektoratu, o elektoratas, kaip politologinė chimera, negali turėti jokių kitų interesų, o tik vieną vienintelį – tam tikru metu nueiti prie balsadėžių. Tad tarp rinkimų į tą padarą neverta kreipti dėmesio.
Sukurtoji sistema kuo puikiausiai išgyveno politinių skandalų tarpsnį ir politinį skandalą pavertė įprasta politinės kovos priemone, o šiuo metu ji grūdinama vadinamosios valdžios krizės sąlygomis, kurias Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus įvardijo kaip politinį akligatvį. Aukščiausių mūsų politikų ir partijų lyderių elgesys rodo, kad sistema atlaikys ir net bus patobulinta.
Jeigu paklaustume savęs, ar mūsų politiniam elitui nors kiek pakenkė pastaruoju metu Lietuvą drebinę politiniai skandalai, turėtume atsakyti, kad nė kiek nepakenkė. Paprasčiausiai buvo atsikratyta kelių politikų, kurie pamynė nusistovėjusias vidines žaidimo taisykles ar jau buvo apžioję pernelyg didelį valdžios pyrago gabalą. Tačiau kai kurie į įvairius skandalus įsipainioję veikėjai sugebėjo ne tik išsilaikyti, tačiau net sustiprinti savo politinę padėtį ir įtaką, taip pat sutvirtinti savo rėmėjų gretas.
Kas vieniems atrodo politinis akligatvis, kitiems – didžiumai politinio elito ir aukštajai valdininkijai – yra naujos valdžios ėmimo ir savo gerovės kaupimo galimybės. Juk kaip tik vadinamosios valdžios krizės sąlygomis Lietuvą valdo tikrieji jos „šeimininkai“. Ir valdo už nieką niekam neatsakydami, niekam nieko neaiškindami ir dėl jokių padarinių nesijaudindami. Politinis akligatvis – pačios geriausios sąlygos grupelei valdyti šalį. Dėl visko jie turi kuo geriausią pasiteisinimą – „laikini“. Tad ministrai gali skirstyti ir perskirstyti lėšas, rengti konkursus, kad aukšti valdininkų postai atitektų saviems, politinės korupcinės sistemos išugdytiems ir jai atsidavusiems „valstybininkams“, kurie sėkmingai tęs pradėtą darbą.
Lietuvos politinio akligatvio sukauptos patirties ypatumas, kurį būtų galima skleisti Europoje, tas, kad valdžios krizės aplinkybės sėkmingai panaudojamos sukurtai korupcinei sistemai tobulinti. Valdžios krizė nelaikytina demokratijos ar demokratinių institucijų krize, kadangi Lietuvoje demokratija įtvirtinta tik formaliuoju, procedūriniu pavidalu. Lietuvoje vyrauja demokratijos turinio stokojanti vaizduojamoji demokratija, kuri labai tinka korupcinei sistemai pridengti ir visuomenei manipuliuoti.
Tų sistemos tobulinimo darbų kryptingumą mato Europos Komisijos narė Dalia Grybauskaitė, apie jį kalba prezidentas Valdas Adamkus. Abu prieš kurį laiką pasakė daug karčių žodžių apie mūsų politinio ir aukštųjų valdininkų elito kokybę ir to elito vykdomą vidaus politiką, tačiau jokio pasiaiškinimo, juolab teisinimosi neišgirdo. Toks politinio elito elgesys ir yra iškalbingiausias atsakas – nesikiškite.
Nejau mūsų politinį elitą gali paveikti pagraudenimai, jog užsienio partneriai ima lenkti Lietuvą, nes nelabai žino, kaip bendrauti su „laikinais“. Tačiau pastariesiems ir nereikia jokių lankytojų, kurie ima kišti nosį į mūsų „vidaus reikalus“, – šitai gali pakenkti korupcijos fabriko veiklai. Jie puikiausiai žino, kad užsienio lyderių vizitų stoką kompensuos prezidento V. Adamkaus vizitai, kurie užsienio partnerių akyse ir palaikys deramą Lietuvos įvaizdį.
Šiuo metu politiniam akligatvy šventė – buriama nauja Vyriausybė. Ką regime? Postų dalybas, kaip pasityčiojimą nepaliaujamai kartojant mantrą „dirbti Lietuvos žmonių labui“.
Socialdemokratams svarbu kuo greičiau Seime patvirtinti Vyriausybę ir jos programą. Tikėtina, kad Seimas šitai ir padarys, kadangi seimūnai jau pasiilgo atostogų. Naujasis premjeras Gediminas Kirkilas suvokia, kad Seimo atostogos būtų palyginti ramus laikas Vyriausybei „įsibėgėti“, o jau rudenį seimūnai tiesiog neturės nei laiko, nei jėgų gilintis į jos veiklą. Kodėl? Kadangi seimūnams teks dalytis Seimo komitetų vadovų ir jų pavaduotojų postus, o gal ir svarstyti Seimo pirmininko bei jo pavaduotojų likimus. Kaip tik į Seimą persikels užkulisinės batalijos, kurias skatins ne tik politinė kova, parlamentinių partijų lyderių ambicijos, bet ir Darbo partijos veiklą tiriančių prokurorų darbas.
Pagrindinė Seimo problema – beformiškumas. Nemanau, kad per atostogas seimūnams paaiškėtų, kas šiuo metu yra parlamentinė opozicija ir kaip reikėtų organizuoti jos darbą. Pakibęs ore ir opozicijos lyderio statusas bei vaidmuo. Galimas daiktas, kad opoziciją vaizduos socialdemokratus paremsiantys darbiečiai, kurių veiksmai priklausys nuo tam tikrų neformalių sutarimų dėl partijos ateities. Tad Darbo partijos veiklą tiriančių prokurorų įkarštis gali kiek prislopti, juolab kad jiems teks išsiaiškinti, nuo kada už tą veiklą jau tapo visiškai nebeatsakingi muntianininkai, kurie labai reikalingi valdančiajai koalicijai.
Galima nujausti, kad tokiame Seime visiems svarbesniems klausimams spręsti bus sudarinėjamos slaptos „koalicijos“. Šiuo atžvilgiu konservatoriams klostosi nelabai dėkinga situacija – nei Seimo, nei Vyriausybės paveikti jie niekaip negalės, tačiau griežtesnė jų pozicija tuoj susilauks kaltinimų, esą jie be pagrindo „verčią Vyriausybę“, „nesilaiką susitarimo“ ir pan. Socialdemokratai, užsitikrinę konservatorių palaikymą, sugebėjo išvengti atsakomybės už susitarimų laikymąsi – jie niekaip neįsipareigojo, kad susitarimo laikytųsi ir kitos koalicijos partnerės. Tad dabar konservatoriams tenka patiems sau išsiaiškinti, ką jiems, taip pat ir visam Seimui reiškia jų susitarimas su socialdemokratais.
