Valstybinė politinė sistema nėra sykį ilgam laikui įtvirtintas dalykas - ji nepaliaujamai kuriama ir perkuriama. Demokratinė sistema taip pat visą laiką kinta, suprantama, išlaikydama tam tikrus esminius struktūros rėmus. Mūsų politinė sistema taip pat keičiasi, nes jau kuris laikas išgyvena didelės sumaišties būseną, kuri galėtų būti pavadinta politinio skandalo metais.
Daugelis Lietuvos žmonių norėtų tikėtis, kad naujasis Seimas užbaigs tą sumaišties tarpsnį ir viskas sugrįš į stabilios politinės korupcijos vėžes, pridengiamas ritualiniais užkeikimais “kovoti”, “stiprinti”, “nesitaikstyti”. Tačiau senos vėžes bus jau naujos vėžės, kadangi politinėje scenoje atsirado naujų stiprių žaidėjų - Darbo partijos branduolys. Pasikeitusi Seimo sudėtis, nulėmusi naujosios valdančios koalicijos sandarą, keičia ir politinės sistemos pobūdį - valdžių galios santykius.
Valdžių - Seimo, Prezidentūros ir Vyriausybės - galios per pastaruosius porą metų esmiškai pasikeitė. Pirmiausia prezidento nušalinimu iš politinio vyksmo buvo išstumta Prezidentūra - jai paliktos reprezentacinės, grynai dekoratyvinės funkcijos. Pagrindinis jos darbas - kurti vakarietiškos šalies įvaizdį užsienio vartotojams. Šiuo atžvilgiu geresnio prezidento už Valdą Adamkų nebūtų įmanoma rasti.
Niekam nekyla abejonių, kad daugiausia realios valdžios buvo sukaupusi Vyriausybė ir jos vadovas Algirdas Brazauskas. Galima net teigti, kad Seimas buvo Vyriausybės priedėlis, įteisinantis visus jos veiksmus. Be to, Vyriausybės valdžia ir autoritetas nepaprastai sustiprėjo Seimui kovojant su Prezidentūra - Vyriausybė laidavo visos politinės sistemos stabilumą.
Naujos valdančiosios koalicijos formavimas ir jos sudėtis rodo, kad galios centras gali persikelti į Seimą, kadangi jį į savo rankas perima Artūras Paulauskas ir Viktoras Uspaskichas. Veikdami kartu jie tikrai sugebėtų kontroliuoti Vyriausybę parlamentinės veiklos instrumentais - Vyriausybė bet kada gali būti atstatydinta arba priversta atsistatydinti. Tačiau A. Brazauskas turi sąjungininkų rezervą - juk bet kokią grėsmę Vyriausybei pateikus kaip Darbo partijos kėslus Tėvynės sąjungos seimūnai automatiškai turės jį palaikyti.
V. Uspaskichui tenka spręsti labai svarbią problemą - kaip kontroliuoti Seimą ir savus seimūnus? Šio darbo negalima niekam patikėti. Tik dalyvaudamas kasdienėje Seimo veikloje jis galėtų prižiūrėti ir bendražygio A. Paulausko veiklą. O prižiūrėti būtina, nes politikoje, ypač lietuviškoje, amžinų bendražygių nebūna - prisiminkime Vytauto Landsbergio ir Gedimino Vagnoriaus ar A. Paulausko ir Rolando Pakso poras. Tačiau ir postas Vyriausybėje vilioja, nes jis leidžia kontroliuoti didžiulius pinigų srautus.
Kalbos apie tariamą V. Uspaskicho “pralaimėjimą” negavus premjero posto skirtos dalies rinkėjų, nusiteikusių prieš Darbo partiją, nusivylimui pasaldinti, o sykiu ir jo įgytai politinei galiai užtamsinti. Tokie pat apgaulingi, politinės situacijos nulemti buvo ir A. Brazausko aiškinimai, esą jis nematąs galimybių bendradarbiauti su Darbo partija. Šitaip premjeras palaikė savąjį “valstybininko” įvaizdį, pridengdamas tylintį rinkimų koalicijos partnerį A. Paulauską. Kaip valstybininkas, A. Brazauskas buvo prieš populistus, kurie, suprantama, tampa parlamentine partija, vadinasi, ir galimais partneriais. Jo teatrališkoms replikoms įtikinamumo teikė Tėvynės sąjungos lyderio Andriaus Kubiliaus samprotavimai apie pasirengimą kartu su premjeru pūsti “vaivorykštes”. Beje, A. Kubilius taip pat naiviai bandė įkalbėti A. Brazauską eiti prezidentauti ir žadėjo jį visokeriopai palaikyti, šitaip stiprindamas jo autoritetą.
Paradoksalu, bet Socialdemokratų partija ir jos lyderis A. Brazauskas pastaruoju metu daugelio politinių apžvalgininkų, svarstančių Seimo rinkimų rezultatus, akimis tapo pagrindiniu mūsų politinės sistemos ir jos raidos garantu. Reiškiamos nuomonės, esą socdemai “civilizuosią” ir “sudemokratinsią” Darbo partiją lygiai taip pat, kaip kiek anksčiau į Seimą įsiveržusius A. Paulausko soclibus. Kur čia paradoksas? Pasvarstykime. Manau, daugelis sutiks, kad prieš penkiolika metų sovietinė, komunistinė, okupacinė santvarka subyrėjo dėl to, kad supuvo, o su ta santvarka puvo ir visa aukštoji komunistinė nomenklatūra. Tad kaip čia atsitiko, kad po penkiolikos metų tie patys žmonės (tiesa, dabar jau kitaip pasivadinę) daugeliui atrodo esą vakarietiškos demokratijos ir laisvių laiduotojai?
Tad gal dėl to ir demokratijai, o ir kitokiems politiniams vyksmams būdingas “puvėsių” prieskonis, o ypač žiaurus kuriamo įvaizdžio ir realios kasdienybės priešingumas. Apie tai būtų galima daug kalbėti, tačiau šįkart iškelsiu tik vieną retorinį klausimą. Kurioje civilizuotoje pasaulio šalyje būtų įmanomas teismo sprendimas dėl komunalinių skolų iškeldinti bedarbę moterį su keliais mažamečiais vaikais iš buto? Jau nekalbu apie tai, kad į tokią padėtį papuolusiai šeimai skaičiuoti skolą - tai atvirai tyčiotis ir iš vakarietiškos demokratijos, ir iš žmoniškumo. Pašalpos turi užtekti ir komunalinėms paslaugoms apmokėti, ir pragyventi, ir vaikus į mokyklą leisti. Įsivaizduokime, kad toks dalykas atsitiktų, pavyzdžiui, Švedijoje ar Suomijoje - neabejoju ne tik galinga visuomenės, bet ir Vyriausybės reakcija.
“Žalgirio stadiono” kasdienybėje gyvenančio milijono tikrai neguodžia komunistinės ir naujosios nomenklatūros kuriamas “ES ir NATO narės” ar “regiono lyderės” įvaizdis.
