NATO organizacijoje išryškėjo dideli vidiniai prieštaringumai. Prancūzija, Vokietija ir Belgija blokavo Jungtinių Valstijų pasiūlymą ginti Turkiją galimo Irako kontrsmūgio atveju (tiesa, vėliau buvo susitarta). Visos šios šalys - NATO narės. Tad Irako problema ima sietis su Lietuva - juk krizę išgyvenanti organizacija negalės pasirūpinti savo mažųjų narių saugumu.
Problemos dėl NATO ateities ėmė ryškėti gerokai anksčiau. Subyrėjus sovietiniam lageriui nesugebėta suformuluoti naujai situacijai tinkamų užduočių ir tikslų. Juk iš esmės NATO sukūrė Jungtinės Valstijos, kad apsaugotų Europos šalis nuo sovietinės grėsmės. Tai grėsmei lyg ir išnykus, šaltojo karo ideologiją turėjo pakeisti nauji programiniai tikslai. Vidinis šios organizacijos “neapibrėžtumas” buvo regimas Kosovo krizės metu - tik tiesioginis amerikiečių įsikišimas užbaigė Balkanų karą ir brolžudiškas skerdynes. Beje, JT pajėgos taip ir nesugebėjo užkardyti Srebrenicos žudynių. Šitai būtina priminti tiems, kurie tikisi JT pajėgomis spręsti Irako problemą. Pagaliau Afganistano operacija parodė, kad NATO gerokai atsiliko nuo JAV ginkluote ir kariniu valdymu.
Galima teigti, kad NATO partnerystės dvasios nesustiprino ir įkurtoji NATO ir Rusijos taryba. Juolab kad Rusija energingai ir gana efektyviai priešinosi šios organizacijos plėtimuisi į Rytus, kuris turėjo užtikrinti iš Rusijos okupacijos išsilaisvinusių ir nepriklausomybę atgavusių šalių saugumą. Lietuva stojimą į NATO suvokė kaip esminį savo užsienio politikos veiksnį ir būsimo saugumo garantą. Tad dabartinė NATO būsena, kurią didžiuma aukščiausių politikų vadina krizine, galima interpretuoti kaip Rusijos politikos laimėjimą, kurio jie niekaip negalėjo tikėtis. NATO subyrėjimas buvo ir yra šios valstybės tikslas - jos politikai visą laiką kalbėjo, esą NATO yra atgyvenęs šaltojo karo reliktas. Iš Europos Sąjungos tikėtis saugumo garantijų galėtų nebent visiškas naivuolis - šios organizacijos diplomatinės “negalios”, o tiksliau - pataikavimas Rusijai, visiškai išryškėjo spaudžiant Lietuvą taikstytis su Rusijos reikalavimais dėl vadinamosios Kaliningrado problemos.
Kita didele NATO problema netrukus gali tapti Turkija. O ir ką jai dabar galvoti apie savo draugių elgesį? Be to, Turkija jau senokai jaučiasi žeminama Europos Sąjungos vadovybės, kuri niekaip neapsisprendžia dėl jos stojimo į ES. Prieš stojimą labiausiai nusiteikusios kaip tik Prancūzija ir Vokietija. Įsivaizduokime, kad Turkijos karinis elitas ima keisti savo požiūrį į NATO ir ES... O juk jau dabar tik tas karinis elitas suvaldo dalies turkų musulmonų simpatijas irakiečiams.
Antiamerikietiškų nuotaikų kurstytojai Lietuvoje šiuo metu apsivilkę “pacifistų” drabužėliais ir nevengia net religinės retorikos, kuri keistokai skamba anos komunistų partijos CK mokyklą išėjusių lūpose. Beje, mūsų pacifistams visiškai nerūpi Rusijos karas Čečėnijoje. Nerūpėjo ir karas Afganistane, nors tuo metu jie jau buvo subrendę žmonės ir galėjo reikšti savo pacifistines idėjas. Tačiau anuo metu jiems daug naudingiau buvo žygiuoti į ateitį pirmosiose partiečių gretose. Vakarų Europos šalyse dabartinės pacifistų demonstracijos - įvairiausių tikslų siekiančių žmonių sambūriai. Juose plevėsuoja Palestinos ir Tibeto vėliavos, žmonės protestuoja ir prieš jėgos politiką, ir prieš globalizmą. Lietuvos “pacifistams” duoti antibušiški ir Iraką ginantys plakatai, tartum pritariantys visą pasaulį apskriejusiems Irako dvasininkų raginimams kilti į džihadą prieš JAV ir Angliją.
Naiviai ir demagogiškai skamba kai kurių lietuviškojo pasirinktinio “pacifizmo” ideologų aiškinimai, esą palaikydami Jungtines Valstijas mes prisišauksime teroristų atsaką. Tačiau juk visiškai aišku, kad mes niekaip negalime paveikti teroristų sprendimų - jei jie dėl kokių nors globalinių priežasčių nutartų sprogdinti, pavyzdžiui, Ignalinos AE, tai ir imtųsi įgyvendinti savo sumanymą, nepaisydami ir nesistengdami suvokti jokių mūsų “pacifizmų”. Aiškus pasisakymas prieš jėgos politiką, prieš tam tikras globalizacijos tendencijas neturėtų virsti grėsme mūsų šalies saugumui. Dabarties pasaulyje nėra jokių abstrakčių pozicijų “prieš” - visi “prieš” yra sykiu ir “už”, tik tą “už” dažnai sunku suvokti. Lietuviškas “pacifizmas” yra iš esmės prorusiškos politikos apraiška, stumianti mūsų šalį į Rusijos geopolitinių pilkųjų interesų zoną. Atkreiptinas dėmesys, kaip greitai antinatininkai ir “pacifistų” vadovai suvienijo savo jėgas su naujojo referendumo rengėjais, siekiančiais sujaukti referendumą dėl stojimo į ES. Reikėtų gerai pasverti, kad genocidą ir okupaciją išgyvenusių Lietuvos žmonių pacifistinis “prieš” nevirstų “už” kruvinus diktatorių režimus, kuriuos išmaitino didžioji mūsų kaimynė Rusija, dabar visais lygiais valdoma KGB išauklėtų “demokratų”.
