Didžiausias pastarųjų savaičių politinis įvykis - buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko istorija. Socdemai sugebėjo keliais užkulisiniais ėjimais apžaisti besikuriantį centristinį A. Zuoko bloką ir atitvėrė jį nuo mero kėdės. Įvykio komentarai užliejo Lietuvos žiniasklaidą, buvo surengtos pilietines akcijas.
Į klausimą, kodėl socdemai ėmėsi A. Zuoko, atsakyti nėra sunku. A. Zuokas jau iš anksto džiaugėsi ne tik Vilniaus mero kėde, bet ir naujos politinės jėgos - susivienijusių Kęstučio Glavecko, Eugenijaus Gentvilo ir Vytauto Bogušio komandų - lyderio vaidmeniu. Džiaugsmai ir kalbos apie būsimą valdžios ėmimą buvo labai jau vaikiški - neatsižvelgta į realią politinių jėgų padėtį. Tas kalbas tikrai reikėjo atidėti, kol bus paimta mero kėdė ir su ja susiję pinigai, kurie ir būtų padėję realiam politiniam vienijimuisi. Mero pareigos per Seimo rinkimus neabejotinai pritrauktų ir dosnių rėmėjų saviems kandidatams. Nejau kas nors galėjo manyti, kad socdemams, o su jais ir liberaldemokratams prieš Seimo rinkimus reikalinga rimta oponuojanti politinė jėga? Atrodo, kad A. Zuoko komanda kaip tik taip ir manė. Gal dėl to jie taip nustebo susilaukę prityrusių politinių žaidėjų atsako. Atsiejus A. Zuoką nuo “Vilniaus pinigų” vienijimosi burbulas subliūkšta, o jo naujieji kompanionai parodo savo tikrąjį - nulinį politinį svorį.
Socdemai šiuo žingsniu nušovė ir kitą zuikį - sumažino prezidento Rolando Pakso ir jo partijos populiarumą. Jie pasinaudojo R. Pakso aplinkos trumparegiškumu. Aplinka kol kas nesukūrė savitos prezidento veiksmų programos ar “stiliaus”. R. Paksas prezidentu buvo išrinktas dėl to, kad pasisakė už permainas, kurių trokšta didelė dalis Lietuvos žmonių. Pasisakydamas už permainas jis priešino save stabilumą, vadinasi, esamą padėtį teigusiam valdančiajam elitui, kuriam atstovavo ir Valdas Adamkus, ir Artūras Paulauskas. Suprantama, tai buvo tik rinkiminis įvaizdis, tačiau jis jau reikalauja tam tikrų veiksmų - prezidentas turi jį vienaip ar kitaip teigti. Kitaip tariant, bent jau iki Seimo rinkimų R. Paksui ir jo komandai būtina buvo palaikyti šiokią tokią įtampą santykiuose su Vyriausybe ir jos vadovu - pagrindine valdančiojo elito figūra Algirdu Brazausku. A. Zuoko vertimo istorijoje visi staiga pamatė, kad R. Paksas ir A. Brazauskas - du vienos kojos batai. Šitai ir sukėlė didžiausią nusivylimą prezidentu. O socdemų ir liberaldemokratų glaudus bendradarbiavimas rodo, kad šių partijų skirtingumas yra tik rinkėjams metamas masalas. Beje, vadovaujantis socdemų branduolys - buvusi komunistinė nomenklatūra. O kuo baigėsi bendradarbiavimas su ja A. Paulauskui ir Vyteniui Andriukaičiui, pretendavusiems į savarankišką politinį žaidimą, gerai žinoma - nei vaidmens, nei žaidimo.
Klausydamas A. Zuoko komandos ir jo priešininkų kaltinimų, aiškinimų, interpretavimų jauti, kad kalbos visiškai tuščios - pasikeitus situacijai visi tie žmonės kalbėtų priešingai su tokiu pat demagogišku įkarščiu ir sunkiai slepiama piktdžiuga. Dabar jiems visiems svarbiausia - išspausti kuo didesnį politinį kapitalą. Ypač A. Zuokui - juk pristabdžius “naują” politinę jėgą kartu ir neleista veikti V. Adamkui, kuris būtų gerokai padėjęs A. Zuoko komandai. O V. Adamkui išties nesiseka su “naujomis” politinėmis jėgomis. Tačiau tas kapitalas spaudžiamas ne iš realių veiksmų ar idėjų, o iš žmonių jausmų.
Pagrindinis buvusio mero privalumas - jaunystė ir energija, kuri jau savaime suvokiama kaip priešprieša įkyrėjusiems senosios komunistinės gvardijos veidams. Šitai neturi nieko bendra nei su pilietinės visuomenės kūrimu ar tos visuomenės branda, su kuria buvo susieta keletas akcijų, nei su jokiais reikšmingesniais politiniais procesais. Lietuviškas politinis procesas - tai užkulisinė partinė Česlovo Juršėno komandos veikla, užtikrinanti visišką buvusios nomenklatūros valdžią.
