Įvairiose Europos Sąjungos šalyse, ypač senosiose narėse, tai susilpnėdama, tai sustiprėdama rutuliojasi diskusija apie ES ateitį, naujo pilietinio europietiško tapatumo kūrimą, nacionalinės valstybės vaidmenį naujojoje Europoje, taip pat apie nacionalinių ir kultūrinių tapatumų likimą.
Pilietinio europietiško tapatumo pagrindas turėjo būti ES Konstitucija, įtvirtinanti bendrą pilietinę erdvę.
Prancūzijos, o kiek vėliau ir Olandijos piliečiai atmetė Konstituciją. Paradoksalu, kad ją atmetė prancūzai, o iš Prancūzijos yra kilęs piliečių nacijos ir žmogaus pilietinių laisvių supratimas, veiksmingai panaudojamas kuriant naująją Europą.
Žmonės atmetė Konstituciją dėl daugelio priežasčių. Išskirsiu porą svarbesnių. Atmesdami Konstituciją žmonės parodė savo susirūpinimą ir nepasitenkinimą dėl didžiulio ir vis didėjančio atotrūkio tarp europinio politinio elito ir piliečių visuomenės, jos rūpesčių bei lūkesčių. Tad galima sakyti, kad „dviejų greičių“ Europa žymi ne tik dvi ekonomine galia bei gerove besiskiriančias ES dalis, bet ir du skirtingu „greičiu“ judančius visuomenės sluoksnius – politinio elito ir vadinamojo elektorato.
Balsavusieji prieš Konstituciją jaučia beatodairiškos ES plėtros keliamą didžiulę, nors ir sunkiai nusakomą grėsmę jų gyvenimo būdui, susikurtai gerovei, o svarbiausia – nacionaliniam ir kultūriniam tapatumui.
Pilietinio europietiško tapatumo idėja grindžiama atsiribojimu nuo visokių etninių, tautinių ar nacionalinių tapatumų. Kodėl atsiribojama? Todėl, kad tautinis ar nacionalinis tapatumas laikomas nacionalistinės ideologijos produktu, kuris savo ruožtu skatina nacionalizmą. O kaip tik nacionalizmą, kuris laikomas atsakingu už visas Europą XX amžiuje ištikusias baisybes, ir stengiamasi išgyvendinti Europos Sąjungoje.
Svarstytinas klausimas – o gal ir pernelyg primygtinis pilietinio europinio tapatumo diegimas gali paskatinti nacionalistinių judėjimų proveržius. Šiuo metu visa Europa įdėmiai stebi, kaip iš Ispanijos konstituciniu būdu bando išsiskirti Katalonija. Tačiau mums labiau rūpi pasiaiškinti, sustiprėjo ar susilpnėjo mūsų, lietuvių, tapatumas, susilpnėjo ar sustiprėjo Lietuvos visuomenė?
Visuomenės silpimą liudija jau vien staigus visuomenės socialinis išsisluoksniavimas turto atžvilgiu ir didelės dalies nuskurdimas. Tad dauguma socialinių saitų gerokai apnyko ar net visai sunyko. Socialinių „klijų“ stoką liudija ir europinį vidurkį gerokai pranokstantis politinio ekonominio elito – valdžios bei galios – atotrūkis nuo visuomenės ir visuomenės rodomas nepasitikėjimas visomis valstybinės valdžios institucijomis. Politinis elitas veikia valdžios monopolijos sąlygomis.
Kol kas nesama pagrindo tikėtis, kad visuomenė, kurdama gerovės valstybę, įveiks skaidymosi, irimo bei susvetimėjimo tarpsnį ir pereis į socialinės sanglaudos stiprėjimo būvį. Tokiam perėjimui reikalinga sutelktinė politinė valia ir visiems priimtinos nacionalinės programos.
Tad galime klausti, ar gali stiprėti nacionalinis tapatumas silpstant visuomeniniams ryšiams, nykstant socialiniams „klijams“. Vargu bau. Nors, suprantama, visuomenei eižėjant ir skaidantis gali rastis tam tikrų grupių, pasitelksiančių radikalias nacionalistines idėjas.
Drįsčiau teigti, kad nacionalinis tapatumas silpnėja, o tokią tendenciją, be kitų veiksnių, paskatino kai kurios aplinkybės, išryškėjusios atgavus nepriklausomybę. Atgavusi nepriklausomybę visuomenė patyrė pagreitintos raidos tarpsnį, nelabai suvokdama nei raidos esmės, nei jos gairių, kurias nustatinėjo ir nustatinėja politinis elitas. Tad nacionalinis tapatumas, nespėjęs nepriklausomybės sąlygomis įgauti aiškesnio, o sykiu stabilesnio pavidalo tapo veikiamas apimančių globalizacijos ir europinės integracijos procesų. Tie procesai niekaip negalėjo stiprinti nacionalinio tapatumo, kadangi didžiuma šių procesų iki šiol nėra deramai suvokti, tad veikia kaip nuo mūsų visiškai nepriklausomos, vadinasi, priešiškos jėgos.
Nepaprastai spartus, beveik akimirksnį tetrukęs išsilaisvinimas iš sovietinės okupacijos ir susisaistymas su Europos Sąjungos politinėmis bei ekonominėmis struktūromis neleido visuomenei išgyventi atgautos nepriklausomybės ir suvokti, kokia yra dabartinė jos būsena ir kokie tikslai. Okupacijos sąlygomis nacionalinį tapatumą palaikė bei skatino aiški mes (Lietuvos žmonės, lietuviai) – jie (okupantai) priešprieša, o atgavus nepriklausomybę ta priešprieša sunyko. Visuomenei nebuvo pasiūlyta aiški savikūros programa, kurios pagrindu galėjo tapti desovietizacija – ji būtų padėjusi visuomenei iškelti į viešumą sovietinį nomenklatūrinį paveldą ir atsiriboti nuo jo. Sovietmečio politinis elitas sugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų – jis išlaikė, o pastaruoju metu ir sustiprino ne tik politinę galią, bet ir tautos atminties valdymą. Šitai akivaizdžiai liudija neseniai priimtas Archyvų įstatymas ir su jo priėmimu susijusios aplinkybės.
Lietuvos visuomenė neišgyveno savos europietiškos nacionalinės valstybės atkūrimo tarpsnio, o kaip tik to tikėjosi didžiuma visuomenės, kuri praeito amžiaus 9-ojo dešimtmečio antroje pusėje buvo veikiama nacionalinių idėjų, istorijos vaizdinių, pasakojimų apie trėmimus ir pokario partizanų kovas. Tačiau ir eurointegracinė kryptis nebuvo vien tik politinio elito reikalas – ji buvo grindžiama visuomenei gerai suvokiama ir priimtina „sugrįžimo į Europą“ idėja: buvome europiečiai, kuriam laikui geležinės uždangos atskirti nuo savo didžiosios bendrijos, o dabar į ją ir sugrįžtame. Ta idėja savaip kartojo 8-9 dešimtmetį reiškiamą Europos politikų įsitikinimą, kad Europa dabar sugrįžtanti į savo istoriją ir savo geografiją nelyg į savo namus.
Tačiau Europa „grįždama“ nuėjo ilgą kelią nuo lemtingųjų 1950-ųjų, nuosekliai išgyvendindama tuos joje glūdėjusius blogio pradus, iš kurių kilo XX a. pasauliniai karai, fašizmas, holokaustas, kolonijinės politikos ekscesai. Lietuvos visuomenė „grįžo“ be jokio apsivalymo, o ir vedliais tapo buvusioji komunistinė nomenklatūra, sugebėjusi eurointegracinių procesų ideologiją pasitelkti savo politinei bei ekonominei valdžiai stiprinti. Europa kuria naująją Europą atsigrįždama į save, o mes „sugrįžome“ į Europą nedrįsdami atsigrįžti į save.
Dėl to Lietuvoje nebuvo ir nėra plačiau svarstomi su europinio tapatumo kūrimu susiję dalykai – ES plėtra ir ES Konstitucija. Politinis elitas kalbėjo tik apie ekonominį integracinių procesų „gerumą“ ir saugumo garantijas. Niekaip viešojoje politikoje ir žiniasklaidoje neatsispindėjo įvairiose šalyse vykę intelektualų svarstymai apie ES Konstituciją, kurie kaip tik ir įtvirtino pilietinio europietiško tapatumo supratimą. Todėl galima tvirtinti, kad visuomenė nelabai nutuokia, nei koks yra dabartinis jos būvis, nei kur ji eina. Tačiau ima atrodyti, kad ir ES politinis elitas nelabai įsivaizduoja, kokia šiuo metu yra Europos Sąjunga ir kokios grėsmės laukia jos artimiausiu metu.
