es konstitucija

Žiūrėdamas TV vis dažniau susimąstau: kas išprotėjo? Pasaulis ar aš? Save galima pasitikrinti pas psichiatrą. O kaip patikrinti pasaulį? Ką tempti pas psichiatrus: Putiną? Boženą? Bushą? Tada tikrai į psichiatrinę uždarys. Ką daryti? Juk negali ignoruoti akivaizdžiai beprotiškų faktų. Saddamą Husseiną užpuolė dėl jo draugiškų santykių su Bin Ladenu, o pakorė dėl kelių šimtų iššaudytų irakiečių.

Vargu ar 2007 m. gruodžio mėnesį, kai Lisabonoje buvo pasirašinėjama naujoji Europos Sąjungos (ES) sutartis, kas manė, kad 2009 m. ji vis dar nebus ratifikuota ir jos įsigaliojimui kils vis naujos kliūtys. Ši sutartis yra būtina pačiai ES, jos efektyviam funkcionavimui bei gebėjimui greitai reaguoti į vykstančius išorinius pokyčius. Pagaliau ji numato galimybę, kad tarptautinės politikos srityje ES kalbės vienu balsu, o ne atskirų valstybių balsais, kurių nuomonės dažnai būna skirtingos.

Viešojoje erdvėje emigracijos tema daug prirašyta ir nemažai prikalbėta. Bet, pasirodo, ši tema yra tiesiog neišsemiama. Siūlau pakalbėti apie emigracijos procesus kitu požiūriu. Nors mūsų atgimusi valstybė jauna – sulaukusi tik pilnametystės amžiaus, tačiau tikslių duomenų apie emigracijos mastus jau neturime. Mokslininkai skaičiuoja, kad 1990–2006 metais iš Lietuvos emigravo apie 13–14 procentų piliečių.

,, ... Nei sielą kas būtų pavogęs ir  klaustų: kaip sekasi?“  Jau nebeprisimenu, kuris iš vyresniosios kartos lietuvių poetų  užrašė šią eilutę, labai sugestyviai perteikiančią kraštutinės rezignacijos ir beviltiškumo patirtį.

Didžiosios Britanijos milijonierius Stuartas Wheeleris pradėjo teisinę kovą už tai, kad šalyje būtų surengtas referendumas dėl Europos sąjungos Reformų sutarties ratifikavimo, skelbia BBC. S. Wheeleris, kuris yra dosnus konservatorių partijos rėmėjas, pareiškė parašęs kreipimąsi į ministrą pirmininką leiboristą Gordoną Browną, kuriame reikalauja atlikti teisinį įvertinimą, atsakysiantį į klausimą, ar teisėtai nerengiamas referendumas dėl Reformų sutarties ratifikavimo.

Jei ne Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, kad mūsų valstybėje žemę gali įsigyti tik jos piliečiai, uostamiestis greičiausiai priklausytų vokiečiams, kurie nuo seno jame turėjo žemės ir galėtų pretenduoti į nuosavybę, ketvirtadienį rašo "Vakarų ekspresas".Šiandien, minint 15-ąsias Lietuvos Konstitucijos priėmimo metines, vis labiau diskutuojama, ar šis svarbiausias šalyje teisinis dokumentas nėra pasenęs bei ar nevertėtų jo keisti.

Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) vadovams nesuprantamos iniciatyvos iš mažųjų Europos Sąjungos (ES) šalių narių atimti teisę deleguoti savo atstovus į Europos Komisijos (EK) įgaliotinių pareigybes. Pasak URK vadovų, taip reformavus EK, būtų grįžta į laikus, kuomet sprendimus dėl ES ateities priimdavo kelios didžiosios valstybės, o šitaip būtų paminami ir Bendriją vienijantys - lygybės ir solidarumo - principai.

Tai, kaip Lietuva svarstė, tiksliau – nesvarstė, vadinamąją 2007–2013 metų finansinę perspektyvą, o paprasčiau kalbant – planą, kaip bus panaudojama Europos Sąjungos finansinė parama, man primena pasaką apie senį ir auksinę žuvelę. Neperpasakojant visos istorijos, ji baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis – nepaisant puikių galimybių iš esmės pakeisti gyvenimą, galiausiai vis tiek likta prie suskilusios geldos.

Jau keli mėnesiai didžiausia Europos Sąjungos problema yra sutarties dėl Konstitucijos Europai, dažniau vadinamos tiesiog ES Konstitucija, likimas. To gal nebūtų atsitikę, jei neseniai įvykusių referendumų Prancūzijoje ir Olandijoje rezultatai būtų kitokie. Šių šalių piliečiai aiškiai pasisakė prieš ES Konstituciją. Komentatoriai teigia, kad balsuota ne tiek prieš pačią Konstituciją, kiek prieš savo vyriausybių vykdomą politiką, ES plėtrą, imigraciją ir kitus dalykus.