Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus prasitarė nebetikįs, jog iki savivaldybių rinkimų bus pasirengta tiesioginiams merų rinkimams – nesą politinės valios. Kai jau tapo įprasta, demokratijos neplėtros klausimais visos valdančiosios pozicijos ir opozicijos kuo puikiausiai sutaria.
Prieš kurį laiką įvairių partijų vadovai, taip pat aukščiausi valstybės pareigūnai gana aktyviai svarstė tiesioginių rinkimų naudą demokratijos plėtrai ir net reikšdavo nuomonę, jog būtina pereiti prie tokių rinkimų, tačiau kalbos pamažu nutilo. Ta tyla prezidentui ir buvo ženklas, jog aptariamasis demokratijos plėtros vyksmas taip ir užsibaigė nė neprasidėjęs. Tiesa, ir pats prezidentas jau pirmoje kadencijoje galėjo aktyviau judinti šį klausimą, tačiau, matyt, turėjo svarbesnių rūpesčių dėl sutarimo su susiklosčiusiu politinio elito branduoliu.
Regime eilinį mūsų politinio gyvenimo paradoksą – didžiuma politinių lyderių viešumoje vieningai sutaria, jog demokratija yra nepaliaujamas demokratėjimo procesas, kurį gerokai galėtų paskatinti tiesioginių merų rinkimų sistema, tačiau ne tik nesiima jokių realių veiksmų, bet ir užkulisių tyloje blokuoja visas įstatymines iniciatyvas.
Suprantama, paradoksas čia tik regimybė – mūsų politiniam elitui, kuris nepaprastai vieningai veikė ir veikia stiprindamas valdančiojo sluoksnio galias valdomųjų sąskaita, labai parankus yra esamas partinio valstybės valdymo modelis, kuriame vyrauja ne visuomenę saistanti bei stiprinanti, o formalioji demokratija. Formaliajai demokratijai svarbiausia yra procedūrų laikymasis, visiškai apeinant demokratijos turinio klausimą. Paprasčiau kalbant, svarbiausia įstatymiškai įtvirtinti, pavyzdžiui, žmogaus teisių pricipus, realų kasdienį gyvenimą paliekant stipresniojo (valdančiojo) savivalei.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog partinis valstybės valdymo modelis ir yra tikroji demokratija – juk rengiami laisvi rinkimai, kuriuose žmonės pareiškia savo valią ir išrenka jiems patikusius ar įtikusius besivaržančių partijų iškeltus kandidatus. Tačiau tai tik procedūros demokratija, nes visas demokratijos turinys iš esmės lieka partijų rankose – vien tik jos atrenka kandidatus ir pasiūlo jų sąrašus. Visi kandidatai pirmiausia turi įtikti partijų funkcionieriams, kitaip tariant, partinei nomenklatūrai, o vėliau savo darbu renkamuose postuose įrodyti savo tinkamumą – atidirbti juos iškėlusioms partijoms už suteiktą galią valdyti.
Demokratijos turinio ir partinio vyksmo atžvilgiu būtina atkreipti dėmesį į esminį postkomunistinės Lietuvos partinio gyvenimo ypatumą, neleidžiantį tiesiogiai mūsų demokratinės daugpartystės sulyginti su vakarietiškuoju partinio valdymo modeliu, kuris grindžiamas politinių įsipareigojimų ir atsakomybės už jų vykdymą kultūra. Koks tas ypatumas?
Mūsų šalyje, kaip ir kai kuriuose kituose postkomunistiniuose kraštuose, partinio valdymo modelį kūrė ir įtvirtino buvusioji komunistinė nomenklatūra, kurios branduolys sėkmingai pakeitė kilmės dokumentus – iš Vytenio Andriukaičio ir Aloyzo Sakalo nupirko socialdemokratų vardą. Rinkėjai priversti rinktis iš jos siūlomų vadinamojo kairiojo centro ar socialdemokratinės pakraipos partinių pavidalų. Pajutus rinkėjų nusivylimą esamais partiniais dariniais, sukuriami ir, pasitelkus politinės rinkodaros principus, įsukami nauji dariniai – socialliberalų, valstiečių, darbiečių ir pan. Tiesa, kartais koks ambicingesnis naujojo darinio lyderis ima žaisti savarankišką žaidimą, tačiau su tokiu netrunkama „susitarti“.
Tačiau juk Lietuvoje gana įtakinga ir tiems nomenklatūriniams partiniams dariniams oponuojanti Tėvynės sąjungos-konservatorių partija, telkusi antikomunistines jėgas. Tačiau konservatorių partijos valdantysis sluoksnis gana greitai suvokė nomenklatūrinio modelio privalumą – galimybę neribotą laiką išsilaikyti valdžioje. Kodėl neribotą? Todėl, kad pozicijai visada reikalinga opozicija. Kitas svarbus dalykas tas, kad vadinamojo liaudies turto nusavinimas gryno ekonominio intereso pagrindu sutelkė senąją komunistinę ir naująją vadinamąją dešiniąją nomenklatūras. Gundymas staigiu ir svaigiu praturtėjimu buvo galingesnis už įsitikinimus bei moralinius įsipareigojimus, taip pat ir už antikomunistinę retoriką.
Nomenklatūrinės vienybės įsigalėjimą liudija konservatorių politinė veikla. Net savo vienvaldystės metais konservatoriai neparuošė jokios, kad ir pačios silpniausios desovietizacijos programos, nesiėmė tirti jokių didžiųjų išgrobstymų bylų (o šitai buvo pažadėję daryti). Jie savo noru padarė tokį darbą, kurio senoji komunistinė nomenklatūra dar nebūtų drįsusi imtis - už menkutę paramą jų rinkiminei kampanijai legalizavo vadinamosios prichvatizacijos rezultatus, pasirašydama garsųjį susitarimą su Pramonininkų konfederacija.
Tiesioginius merų rinkimus reikėjo įvesti prieš kokį dešimtį metų – tada jie būt padėję žmonėms išvengti partinio nomenklatūrinio diktato. Demokratija neabejotinai būtų įgavusi realaus turinio – rinkėjams tiesiogiai atsakingos savivaldos. Šiuo metu nomenklatūrinė partinė valdžia taip įsitvirtino, kad jai jau nebaisūs tiesioginiai rinkimai – prie tiesiogiai išrinktų merų galima prikergti tokias partines tarybas, kurios ir būtų tikroji valdžia. Tad kodėl vis dėlto bijoma tiesioginių rinkimų sistemos?
Pirmiausia bijoma net dalelę sukauptos valdžios perleisti vadinamajam elektoratui – įsivaizduokite, žmonės gaus galimybę rinkti savo valdžią. Nesvarbu, kad tik galimybę ir kad savivaldybės lygiu. Juk niekas nežino, kaip sykį pradėtas politinis procesas gali imti rutuliotis. Kitas svarbus dalykas – pinigai. Dabar visus politinio vyksmo finansus valdo partijos. Tiesioginių merų rinkimų sąlygomis rastųsi partijų kasas aplenkiantys finansiniai srautai. Pažymėtinas ir trečias dalykas – tiesioginiai rinkimai galėtų padidinti šiaip jau rinkimuose nedalyvaujančių, tačiau nepartinius nutarusių palaikyti piliečių aktyvumą, o šitai dar labiau sumenkintų pasitikėjimą partijomis ir jų populiarumą.
Šiuo metu partinis valdymas apima visą socialinį kūną, visą visuomenės gyvenimą – savivaldybių rinkimus laimėjusios partijos pasidalija seniūnų postus. Vakarų demokratijos valstybėse partinis valdymas derinamas su tiesioginio atstovavimo sritimis, stengiantis užkirsti kelią partinio nomenklatūrinio valdymo monopolijai. Įvedus tiesioginius rinkim tam tikros mūsų visuomenės gyvenimo sritys gautų galimybę laisvintis iš primestos partinės valdžios. Vadinasi, galėtų realiai sumenkti partijų sukauptos valdžios apimtis. Postsovietinė nomenklatūrinė partinė valdžia politinio elito suvokiama kaip monopolija, o monopolinės valdžios niekas savo noru neatsisako.
