Prezidento skandalas virto visos mūsų politinės sistemos ir politinių partijų skandalu, atskleidžiančiu vis naujas pikantiškas politinės korupcijos detales. Kuo virto kai kurie politikai, Seimo etikos sargai ir kitokių komisijų povai? Televizijos laidų veikėjais, realybės šou meilužiais ir kitokiais spalvingais vietinės demokratijos personažais.
Skandalo smagratis galų gale grybštelėjo ir Vyriausybę - premjeras netikėtai pasijuto “paprastu žmogumi, piliečiu”, patikino televizijos žiūrovus negalįs tylėti, kai tokie dalykai darosi, ir pareikalavo pradėti kitos jam nepatikusios televizijos laidos vedėjai ikiteisminį tyrimą dėl šmeižto ir kitokių blogybių. Atkreiptinas dėmesys, kad premjerui visai nerūpi tie tikrieji “nusikaltėliai”, kurie parengė šmeižikišką buhalterinį dokumentą su garsiaisiais inicialais. Vis dėlto pirmiausia reikėtų pasidomėti, kas, ką ir kodėl parašė, o jau po to - kas, kam ir kodėl perdavė. Ta informacija ėjo per daugybę rankų, tad ją į viešumą galėjo paleisti ne tik Specialiųjų tarnybų veikėjai, bet ir patys “Rubicon” ar su jais susiję berniukai, Seimo komisijų nariai.
Mūsų politiniam elitui aišku, kad jis jau nebevaldo sumaišties mašinos, kurią taip įnirtingai stūmė per prezidento skandalą. Dabar pagrindinis tikslas - kaip nors ją sustabdyti. Tačiau kaip? Tikimasi, kad prispaudus STT. Todėl pagrindinė politinė tema - STT ir jos vadovų politikavimas, dalyvavimas politinėje kovoje. Tam “reiškiniui” tirti suburta eilinė Seimo komisija, kurios išvados jau buvo aiškios dar prieš ją sudarant.
Tos išvados patvirtins kišimąsi ir šitaip nuslėps tikruosius politinės kovos dalyvius. Kodėl? Todėl kad nei STT, nei Valstybės saugumo departamentas patys nedalyvauja ir negali dalyvauti jokioje politinėje kovoje - jie gali tapti tik galingu politinės kovos instrumentu. Čia nesvarstysime, kaip tą instrumentą gali panaudoti draugiškos ir nedraugiškos užsienio jėgos. Specialiųjų tarnybų sukauptiems duomenims neišvengiamai būdingas politinis aspektas, kuris dar labiau paryškėja, kai įžengiama į korupcijos sritį.
Kitas dalykas tas, kad pati STT jau tapo vienu svarbiausių politinio skandalo elementų, tad visi tolesni jos (ar prieš ją nukreipti) veiksmai bus politiškai motyvuojami ir politizuojami. Visos šios pamokos juk jau buvo išmoktos klausantis anuometinio VSD vadovo Mečio Laurinkaus. Jokios specialiosios tarnybos vadovai negalėtų taip veikti neužsitikrinę tam tikros politinės jėgos paramos. Tad gal geriau pasvarstyti, kam naudinga buvo įsukti į skandalą ir AMB?
Pirmiausia Darbo partijai, kad ir ką jos pirmininkas ar žiniasklaida kalbėtų apie galimus pasiūlymus ir po rinkimų premjerui likti savo poste. Net likęs poste tai jau bus silpnas, ant gero kablio pamautas premjeras. Kita vertus, didės sumaištis naujojoje koalicijoje, kurios paprastieji nariai gali ir nesuvokti ypatingųjų narių žaidimo, - premjerui besiaiškinant žiniasklaidoje “dėl garbės ir orumo”, vis juokingesnis rinkėjams atrodys šūkis “Už darbą Lietuvai”.
Viktoras Uspaskichas visais televizijos kanalais, kaip tikrasis Lietuvos vadovas, jau pasveikino šalies žmones su rugsėjo 1-ąją ir naujos ateities keliu. Žmonėms buvo leista suprasti, kad rinkimai - tik formalumas, patvirtinsiantis jau įvykusį faktą. Žmonės mėgsta laiminčiuosius. Tiesa, manyčiau, dalis rinkėjų balsuos už Viktorą visiškai nekreipdami dėmesio į jo pažadus, o tik tam, kad pamatytų, kaip bus verčiama dalis jiems jau iki gyvo kaulo pabodusių senosios nomenklatūros ąžuolų. Tokie buvo ir dalies Rolando Pakso rinkėjų lūkesčiai. Tačiau jiems teks nusivilti - rinkimai vis dėlto yra nors ir negailestinga, tačiau savųjų kova, tad didžiosioms “aukoms” bus gerai atlyginta.
Dar vienas naudos gavėjas ryškėja prisiminus, kad premjeras yra ir socdemų partijos vadovas. Partijoje tvyro įtampa, kai kas jau jos neišlaiko. Atsiranda galimybė, kurią galima paversti būtinybe, keisti partijos vadovą. O kas artimiausiu metu jį galėtų pakeisti? Ar tik ne senas jo partneris Artūras Paulauskas?
Premjerui nederėtų rypuoti dėl rinkimų kovos purvo ir kitų mūsų politinio gyvenimo negerovių. Prisiminkime Adolfo Šleževičiaus, kuris jau buvo pasiruošęs ilgam perimti partijos vairą, istoriją. Kaip su juo pasielgė A. Brazauskui ištikimi partiečiai, kai dabartinis premjeras nutarė vėl viską susigrąžinti į savo rankas ir baigti kalbas apie poilsį, taip pat būtinumą leisti pasireikšti naujoms jėgoms? Visiškai taip pat, kaip dabar su juo nori pasielgti kai kurie jaunesni bendražygiai. Ir į viešumą abiejų istorijų metu iškeltos pinigų sumos juokingos - kišenpinigiai.
Anuo metu pozicijai sutvarkyti “didįjį stabilizatorių” labai padėjo opozicija. Kalbėta net apie asmeninį dviejų lyderių susitarimą. Kad ir kaip ten būta, tačiau A. Brazauskas tada pasielgė politiškai motyvuotai ir pragmatiškai - ilgam sugrįžo ne tik į aktyvų politinį gyvenimą (dar norėtų kelerius metus pabūti premjeru), bet ir aktyvų šeimyninį gyvenimą. Tačiau šiuo metu tokie gali būti ir jo partnerių motyvai. Jei taip yra, tai premjerui nepadės jokia Generalinė prokuratūra - juk veriasi kitos ilgalaikės dviejų senų bendraminčių, naujosios politikos meistrų koalicijos perspektyva. Puikus “vajzdialis” - Darbo partijos vadovas V. Uspaskichas tiesia ranką socdemų vadovui A. Paulauskui ir kviečia žygiuoti naujuoju Lietuvos keliu. Arba atvirkščiai.
