Europoje ryškėja nacionalinio tapatumo klausimo svarstymų banga – vienose šalyse tą bangą skatina globalizacijos iššūkių apmąstymas, kitose – politiniai debatai dėl nacionalinių kultūrų palaikymo ir švietimo sistemų pertvarkymo, dar kitose – Europos Sąjungos politinių nuostatų nacionalumo atžvilgiu aiškinimasis. Ypač išsamiai tapatumo klausimas svarstomas Rusijos mokslininkų ir politikų.
Nepaprastai aktualus šis klausimas ir mums. Juk socialinių-ekonominių sąlygų lemtas spartus visuomenės skaidymasis, socialinės atskirties didėjimas, skatinantis visuomenės dezintegraciją, ir vis didėjanti emigracijos banga verste verčia svarstyti lietuvių tautos išlikimo galimybes. Tad nacionalinio tapatumo savikūros programos diegimo klausimas tampa svarbiausiu politiniu tautos išlikimo klausimu. Išlikimo – nepaliaujamai kuriant ir įtvirtinant savo tapatumą ir bendruomeniškumą. Suprantama, jeigu pripažįstama, kad tautų, tautinių ar etnokultūrinių bendruomenių įvairovė yra puoselėtinas šio pasaulio gėris. Nacionalinio tapatumo savikūra nė kiek nesikerta su pilietinės visuomenės ugdymo uždaviniais – šie du vyksmai gali ir turi palaikyti vienas kitą. Deja, kol kas nacionalinis tapatumas siejamas su nacionalizmu ir priešinamas pilietiškumui, pastarąjį laikant panacėja nuo galimų nacionalizmo apraiškų.
Išsilaisvinimą iš sovietinės okupacijos galima nusakyti kaip nacionalinio išsivadavimo apraišką dėl kelių priežasčių. Pirmiausia Lietuvių tauta ir Lietuvos visuomenė jau buvo sukaupusi istorinę (nors ir neilgai trukusią) valstybinės saviorganizacijos patirtį, tad ir įgavusi nacijos, ar modernios tautos, bruožų. Antras svarbus dalykas tas, kad lietuvių tauta vadavosi iš svetimos valstybės okupacijos, įtvirtindama savojo valstybingumo atkūrimo teisę, dėl kurios niekam nekilo jokių abejonių. Lietuvių tauta išsilaisvino siekdama atkurti valstybingumą ir jam būtinas valstybės institucijas.
Pirmaisiais nepriklausomybės metais visuomenės sąmonėje kirtosi, o sykiu viena kitą papildė tautiškumo išlaikymo (atgaivinimo, sutvirtinimo, išsaugojimo), „sugrįžimo į Europą“ ir kosmopolitinio prisitaikymo prie globalizacijos ir naujų ekonominių sąlygų nuostatos. Netruko paaiškėti, kad klausimas, kas mes – Lietuvos visuomenė ir lietuvių tauta esame – tampa vis svarbesnis ir visuomenei, ir pavieniam žmogui, tačiau jis niekaip nepereina į politinių užduočių plotmę.
Atgautos nepriklausomybės metais prasidėjo intensyvus įvairių tapatumų – nacionalinio, grupinių ir asmeninių – per(si)kūrimas. Tačiau kaip tik nacionaliniam tapatumui „nepasisekė“ – jo formavimasis buvo paliktas nelyg savieigai. Nepaisant kai kurių visuomenės grupių ir pavienių intelektualų (Romualdas Grigas, Romualdas Ozolas ir kiti) pastangų, vengiama viešai kelti nacionalinio tapatumo klausimą. Atgavus nepriklausomybę visuomenė tikėjosi savos nacionalinės valstybės kūrimo, kuris apimtų ir nacionalinio tapatumo tvirtinimą, tačiau valstybė iš esmės buvo atskirta nuo nacionalinio turinio, o valstybės institucijų raidą ėmė lemti eurointegracinių procesų nustatomos gairės.
Lietuvos politinis elitas labai greitai suvokė, kad naujojoje Europoje nacionalinio tapatumo svarstymai nėra palaikomi, juolab skatinami – kalbėjimas apie nacionalinį tapatumą laikomas pavojingu ar net nederamu dėl nacionalumo ar tautiškumo ryšio su nacionalizmu, kuris pripažįstamas esmine grėsme Europos stabilumui ir saugumui. Tad, suprantama, ir nacionalinio išsivadavimo vyksmas bei retorika europiniam politiniam elitui atrodė gana grėsmingi dalykai, nors, kita vertus, tas elitas privalėjo palaikyti laisvinimąsi iš sovietinės okupacijos bei sovietinio lagerio subyrėjimą.
Įtarumas nacionalinio tapatumo atžvilgiu nėra iš piršto laužtas – juk Europos vienijimąsi paskatino būtinumas naikinti europietiško nacionalizmo, ypač vokiško, šaknis, bandant apsisaugoti nuo naujų pasaulinių karų. Europa – didžiausia valstybinio žmonių žudymo teritorija. Europa vienijasi pasitelkusi pilietinio europietiško tapatumo supratimą, kuris savo ruožtu grindžiamas politine denacionalizavimo nuostata. Ši nuostata nėra aiškiai reiškiama ar fiksuojama politiniuose dokumentuose, todėl ją užgožia samprotavimai apie multikultūralizmą bei „gyventojų (peoples) Europą“, būtinumą išsaugoti vietines kultūras.
Kita vertus, didžiųjų valstybių nacionalinių kultūrų poreikiai, jų įtvirtinimo strategijos yra nacionalinės politikos prioritetas, kuris laikomas savaime aiškiu dalyku – tad denacionalizavimo nuostata vyrauja bendraeuropiniu lygmeniu ir labiausia taikoma naujoms Rytų ir Centrinės Europos šalims, kurios pergyveno nacionalinio išsivadavimo proveržį, vadinasi, yra sukaupusios grėsmingą nacionalumo bei nacionalizmo užtaisą. Balkanų karas parodė, kad nacionalizmo grėsmė – didelė ir toli gražu neišspręsta problema. Tačiau ta problema niekaip nepanaikina ir negali panaikinti nacionalinio tapatumo klausimo.
Nacionalinio išsivadavimo, tautinio atgimimo retorika, kuri žadino nuosaikius ir tuo metu būtinus nacionalinius jausmus bei nacionalistines nuotaikas – juk iš sovietinės priespaudos vadavomės kaip lietuvių tauta ir Lietuvos visuomenė, o ne kaip neegzistuojanti pilietinė bendruomenė, – vakariečiams įvykių stebėtojams bei analitikams, išauklėtiems įtarumo dėl nacionalizmo aplinkoje, atrodė nelabai priimtina, keista, nešiuolaikiška, būtina greitai keisti, tad ir lietuviai bei lietuvių tauta vertinta kaip pernelyg egzaltuota, „perdėtai“ iškelianti tautinių ir religinių simbolių, taip pat istorijos reikšmę. Lietuviams esą būdinga egzaltuotai iškelti okupacijos metais patirtas kančias, puoselėti tautinius simbolius, o ypač manyti, jog esantys geresni už kitas Europos tautas. Pasakyti apibūdinimai buvo nelyg įspėjimas keisti retorikos režimą.
Toks lietuvių „perdėtumo“ supratimas yra ganėtinai paplitęs. Nesunku parodyti, kuo grindžiami konkretūs „perdėtumo“ vertinimai, – pavyzdžiui, lietuvių samprotavimai apie savo seniausią indoeuropiečių kalbą, jos artimumą sanskritui palaikomi didybės ar pranašumo prieš kitas tautas apraiška, – tačiau svarbiausia pažymėti esminį nacionalinių, tautą išsivaduoti pakėlusių aspiracijų ir Europoje jau vyravusio įtarumo tokių aspiracijų atžvilgiu susikirtimą. Pastarasis ir palaiko bendresnį, sakyčiau, paniekinamą požiūrį į lietuvių tautą. Su tokiu požiūriu siejasi ir tarp vietinio akademinio elito gana paplitusi nuomonė, kurią aiškiausiai nusako istorikas Alvydas Nikžentaitis, esą lietuvių tauta susibūrė neapykantos visiems kitiems pagrindu.
Įtarumą nacionaliniais laikytinų dalykų ir nacionalizmo atžvilgiu kildina denacionalizacijos nuostata, palaikanti siekį sukurti tokią vieningą Europą, kurioje būtų išgyvendintos galimybės kilti kruviniems tarptautiniams konfliktams. Suprantama, realus gyvenimas vyko nacionalinių valstybių santykių aplinkoje ir nacionalumo bei nacionalizmo klausimai niekaip negalėjo išnykti iš politinio akiračio. Juolab kad tautiškumo supratimą palaiko ir holokausto atžvilgiu centruotas XX amžiaus Europos istorijos supratimas, įtvirtinantis esminę perskyrą žydas-nežydas.
Nacionalinio tapatumo svarbos ir nacionalinio tapatumo įtvirtinimo politikos gairių nustatymas didele dalimi priklauso nuo visuomenės politinio ir kultūrinio elito savimonės, kadangi valstybės raida, visuomenės kultūrinimas ir kultūrinio sąmoningumo ugdymas yra politinio, kultūrinio ir akademinio elito rankose.
Minėjome, kad mūsų politinis, taip pat ir akademinis elitas atgautos nepriklausomybės sąlygomis nusišalino nuo tautinio klausimo ir nacionalinio tapatumo savikūrą paliko savieigai. Ar net savineigai. Pastarųjų metų visuomeninių santykių erozija, taip pat masinė emigracija primygtinai verčia kelti klausimą, koks mūsų elito vaidmuo nacionalinio tapatumo atžvilgiu – ar elitas pajėgus diegti tapatumo savikūros programą, kuri peržengtų „geresnio gyvenimo“ šūkį?
Kol kas jokios programos nei jos metmenų nebuvo ruošiama, o politinio elito lyderiai apeina nacionalinio tapatumo klausimą. Galima tvirtinti, kad mūsų politinis elitas laikosi europinės denacionalizavimo nuostatos, o kai kurių institucijų (pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministerijos) veikla rodo, kad stengiamasi naikinti galimybes, galinčias kildinti nacionalinio tapatumo klausimo, juolab kultūros r švietimo sistemos plėtrą apimančios programos kūrimo svarstymams. Mūsų politinis elitas nėra viešai svarstęs nei denacionalizavimo nuostatos, nei pilietinio europietiškumo kūrimo gairių ir naujų tos politikos keliamų problemų. Atrodo, kad posovietinis politinis elitas nepaprastai greitai suvokė europinę denacionalizavimo nuostatą ir prie jos prisitaikė. Klausimas, kaip šitai įvyko?
Norėdami atsakyti į šį klausimą, turime išsiaiškinti, koks politinis elitas valdė ir valdo Lietuvą. Pagrįsta daryti išvadą, kad atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje savo politinę ir ekonominę galią išsaugojo komunistinė nomenklatūra., kuri buvo sukaupusi didelę sovietinio denacionalizavimo politikos – „kovos su buržuaziniais nacionalistais“ ir „naujo žmogaus“ kūrimo – patirtį... Sovietmečiu ugdytas „tarybinis žmogus“ – rusakalbis, vadinamasis internacionalistas, kuriam jau nebūdingas joks konkretus nacionalinis tipas nei gimtinės bei tėviškės jausmas. To žmogaus namai – visa Sovietų Sąjunga. Todėl vietiniam politiniam elitui nereikėjo keisti esminės nuostatos nacionalinio klausimo atžvilgiu – reikėjo tik išsiugdytą nuostatą įvilkti į naują retoriką. Šitai ir buvo padaryta.
