Dėl Valdovų rūmų atstatymo pavidalo vėl užvirė karštos diskusijos: įvairiuose kultūros leidiniuose surengta pokalbių, spausdinama daug pasisakymų. Išryškėjo esminis dalykas: nors visi rūmų atstatytojai dirba savo darbą, tarp jų vyrauja du gana priešingi požiūriai. Vieni nori atstatyti rūmus kaip didžiulės svarbos statinį, o kiti - kaip ironijos persmelktą dekoraciją.
Valdovų rūmų atstatymo idėjos autoriai (Napoleonas Kitkauskas, Edmundas Kulikauskas, Žybartas Simonaitis, Vytautas Baranauskas ir kiti) atstatytus rūmus regi ne tik kaip valstybės galios, tautos valstybingumo tradicijos, tautinio tapatumo kūrimo simbolį, bet ir kaip įspūdingą statinį, išaugusį iš mūsų žemės. Tik toks jis galės atlikti daugybę numatytų ir nenumatytų funkcijų, o sykiu ir tapti tokiu pat esminiu lietuvybės ženklu, kokiu jau spėjo tapti Trakų pilis. Prie šio būrio, manyčiau, priskirtinas ir premjeras Algirdas Brazauskas.
Atstatymo projektuotojai (Rimas Grigas, Aidas Katilius) ir juos palaikantys žmonės stengiasi visais įmanomais būdais paryškinti atstatytų rūmų “nepastatiškumą”, dirbtinumą ar, kaip pasakytų praprusęs filosofas, simuliakrinį jo pobūdį ir pačios atstatymo idėjos naivumą, nešiuolaikiškumą, juokingumą.
Niekam jokia paslaptis, kad atstatomi rūmai yra mūsų laiko žmonių statinys, tačiau toks, kuris turi įaugti į mūsų tautos gyvenamą vietą ir imti veikti kaip daugeliu aspektų labai svarbus simbolinis darinys. O šitaip veikti gali tik statinys, kuris su laiku netenka dalies dirbtinumo ir įgauna tą tikrumą, kuris mūsų gyvenamam laikui teikia istoriškumo. Kuriantys rūmų muliažą atstatytojai kaip tik ir nusiteikę prieš simbolinį tikrų rūmų pavidalą. Jiems svarbus yra tik jų utilitarinis - parodomasis vaizdinis aspektas, kuris turi žymėti ir tam tikrą dabartinio laiko mentaliteto ydingumą, suvokiamą kaip “noras atstatyti buvusią didybę”. Todėl suprojektuoti rūmai tam tikromis konstrukcijomis ir stiklo juostomis atsiejami nuo pamatų - pamatai sau, o dekoracija sau. Šitaip paneigiamas (prisiminę kai kurias šiuolaikinės filosofijos idėjas galėtume pasakyti - dekonstruojamas) esminis statinio principas - jo stovėjimas ant pamatų, laiduojantis įsišaknijimą žemėje, ilgalaikiškumą ir istoriškumą. Viršus “pakimba” ir akivaizdžiai rodo naujojo statinio nerealumą, pajuokdamas atstatymo idėją bei paskatą ir sykiu paneigdamas aplinkos istoriškumą. Šitai, manyčiau, yra esminis atstatymo idėjos iškraipymas. Kas tad vyksta ir kodėl taip vyksta?
Visi architektai, atstatymo projekto autoriai, kuriems vadovauja R. Grigas, ir projekto koordinatorius A. Katilius buvo tarp Valdovų rūmų atstatymo priešininkų. Galėtume sakyti, kad tai vieno aršiausių atstatymo priešininkų architekto Vytauto Dičiaus žmonės. Nepavykus įtvirtinti neatstatymo nuostatos (A. Brazauskas buvo aktyvus atstatymo teigėjas), tie žmonės perėmė atstatymo projekto rengimą ir pasistengė tą nuostatą įgyvendinti architektūriniu būdu. Prieštaraujantys ar nelabai suvokiantys, kaip jau įprasta, nustelbiami, “žinovų”, “profesionalų”, “ekspertų” samprotavimais, kuriuos palaiko ir dalis intelektualiosios publikos, nelabai įsivaizduojančios, kokiame žaidime dalyvauja. Tad statomos dekoracijos, rodant muliažinį jų pobūdį. Architektams ironizuoti ypač malonu dar ir dėl to, kad projekto mokslinis vadovas yra pats N. Kitkauskas, kuriam ir teks atsakomybė už galutinį pavidalą.
Atstatymo priešininkų esama visose architektų ir paminklosaugos organizacijose, todėl toks atstatymo idėjos iškraipymas ar pažeminimas susilaukia tylios paramos bei pritarimo. Juolab kad jis išreiškia sovietinio modernizmo aplinkoje subrendusių architektų nuostatą įtvirtinti savąją “kūrybą” reikšmingiausiose paveldo vietose. Dabar ši nuostata puikiausiai tinka aptarnaujant jau ne ideologinį tautos atminties naikinimo užsakymą, o naujųjų verslininkų interesus.
Nejau V. Dičiaus aplinkos žmonės vis dėlto “išdurs” statybininką A. Brazauską, kuris tikrai žino, ką reiškia pamatai? Tačiau pasityčiodami iš jo puoselėjamos rūmų atstatymo idėjos, jie sugebės panaudoti atstatymui sukauptus ir Vyriausybės skiriamus pinigus.
