Pasaulinis antiglobalistų judėjimas vėlei pasirodė pirmuose žiniasklaidos puslapiuose ir žinių pranešimuose. Ženevoje bei Lozanoje protestuota prieš transnacionalinių korporacijų bei institucijų veiklą, besaikį pelno vaikymąsi ir kitus vartojimo kapitalizmui būdingus dalykus. Išdaužta langų, tačiau policijos gretos buvo tankesnės nei demonstrantų. Ruoštasi Didžiojo aštuoneto valstybių susitikimui.
Žiniasklaida linkusi vaizduoti chuliganiškąjį antiglobalistų judėjimo aspektą - langų daužymą, susirėmimus su policija ir pan. Tačiau tai vaidinimas, kurio taisyklės gerai žinomos abiem pusėms: žiniasklaidai reikia “įvykių”, tad norėdami patraukti jos dėmesį antiglobalistai tuos “įvykius” sukuria. Esama tarp jų ir profesionalių neramumų kurstytojų bei kraujo kaitintojų - pernelyg dideli vyksta sambūriai, pernelyg svarbios problemos čia yra susipynusios, pernelyg įvairūs interesai susikerta. Esama ir tų, kurie savo veiksmais stengiasi diskredituoti judėjimą ar kai kuriuos nacionalinius lyderius, įgavusius politinį svorį, ir padėti jį vaizduoti taip, kad vadinamieji paprasti žmonės antiglobalistais piktintųsi bei bjaurėtųsi. Kita vertus, antiglobalistai naudingi tvarkos palaikytojams - juk rimtas jų susidūrimas su policija neišvengiamai didina tvarkos saugotojų biudžetą, padeda jiems manipuliuoti viešąja nuomone. Per žiniasklaidos vaizduojamus “įvykius” sunkoka įžvelgti antiglobalistų judėjimo tikslus, o ypač - jų keliamų problemų pagrįstumą, tad verta pasiaiškinti, kas tie antiglobalistai ir ko jie nori.
Antiglobalistai - tai įvairiausių grupuočių mišinys, atsiradęs žaliųjų judėjimo pagrindu. Didžiuma šių grupuočių kairiosios, tačiau esama ir dešiniojo sparno. Nors jau ir anksčiau šį judėjimą koordinavo tam tikri centrai, tačiau tik pastaruoju metu jis įgavo griežtesnę struktūrą, veikiančią pasaulinę politiką. Antiglobalistinis Pasaulio socialinis forumas nuo 2001 metų Brazilijoje, Portu Alegrėje, rengia kasmetines konferencijas, į kurias suvažiuoja daug žymių pasaulio politikų, verslininkų, finansininkų, tarptautinių organizacijų vadovų, intelektualų. Lietuvos žiniasklaida, deja, tomis konferencijomis kol kas nesidomi. Antiglobalistų judėjime galima išskirti dvi kryptis: vieni visiškai atmeta globalizmą, kaip didžiausią grėsmę nacionalinėms valstybėms ir tautiniam tapatumui (tai labiau būdinga ultradešiniosioms grupėms), o kiti pasisako ir kovoja prieš neigiamas globalizacijos tendencijas, kurios ir gvildenamos socialiniame forume.
Gvildenamų problemų įvairovę galima “sutraukti” į dvi sritis: socialinis globalizacijos procesų aspektas, kitaip tariant, socialiniai globalizacijos kaštai ir būdai ją humanizuoti, o kita - globalinių finansų rinkų kontrolė, kuriant demokratines tų rinkų priežiūros institucijas. Kaip tik globalinių finansų rinkų nestabilumas, susijęs su savavališku spekuliacinio kapitalo elgesiu, lėmė didžiausias pastarojo meto krizes, kuriose labiausiai nukentėjo nepasiturintys bei vidurinieji sluoksniai - nei jų gyvenimo lygis, nei uždarbis kol kas nepasiekė ikikrizinio lygio. Socialinę krizių kainą liudija Pasaulio banko ataskaitos. Beje, ir Lietuvoje nelinkstama įvertinti įvairių “reformų” ar krizių (pavyzdžiui, Rusijos) socialinių kaštų. Gal dėl to, jog galima drąsiai tvirtinti, kad visais atvejais patys “reformatoriai” bei vadinamasis politinis ekonominis elitas nė kiek nenukentėjo. Kaip vieną finansų rinkos kontrolės būdų antiglobalistai siūlo apmokestinti kapitalo srautus - sukurti tarptautinį fondą, kuris kauptų vadinamąjį ekonomisto Jameso Tobino (Nobelio premijos laureato) mokestį nuo finansinių transakcijų. Mokestis nebūtų didelis - gal apie 0,05 proc., tačiau per metus duotų daugiau kaip 100 mlrd. dolerių svarbiausioms pasaulio socialinėms problemoms spręsti.
Vis daugiau pasaulio politikų suvokia antiglobalistų nurodomų problemų svarbą, nors patys ir nepritaria jų veiksmams. Globalizacijos padarinių problemos jau įtrauktos į aukščiausio lygio viršūnių susitikimus, svarstytos jos ir birželio 1-3 dienomis Eviane vykusiame Didžiojo aštuoneto šalių vadovų susitikime, į kurį Prancūzijos prezidentas pakvietė ir didžiausių besivystančių šalių vadovus. Jau beveik visų suvokiama, kad nenormali ir socialiai labai pavojinga yra susiklosčiusi padėtis, kai globalizacijos laimėjimai tenka išsivysčiusioms šalims ir nedideliam kitų šalių elitui (vadinamajam auksiniam milijardui), o praraja tarp turtingųjų ir vargšų vis didėja. Kritikuojama ir pasaulinių finansinių organizacijų veikla: joms rūpėjo ir kol kas rūpi vien kreditorių interesai, o kreditavimo bei finansinių krizių socialiniai padariniai visiškai nerūpi. Pavyzdžiui, Tarptautinio valiutos fondo politika lėmė beprasmį Rusijos kreditavimą: buvo atsižvelgiama ne į ekonominius, o vien į politinius sumetimus, stengiantis palaikyti B. Jelcino valdžią. Nepaisyta net akivaizdaus kreditų išvogimo, kuriuo užsiėmė Rusijos centrinis bankas ir aukščiausio lygio politikai.
Griežtas antiglobalistų kritikas Henry`s Kissingeris savo knygoje “Ar Amerikai reikalinga užsienio politika?” (Does America Need a Foreign Policy?, 2001) nepaprastai iškelia socialinių globalizacijos kaštų svarbą pasaulinei politikai, taip pat esminę ekonominės globalizacijos nulemtą politinio nestabilumo priežastį: globalizacijos sąlygomis naujosios demokratinės valstybės, taip pat besivystančios šalys “skyla” į dvi dalis: vienos įmonės integruojasi į globalinę ekonomiką, kurią valdo transnacionalinės korporacijos, o kitos lieka už borto - jos už minimaliausią uždarbį samdo daugybę darbininkų, kuriems jau nesuteikiama jokių socialinių garantijų. Todėl pasaulinės politikos mastu jau svarbu atsižvelgti į socialinį teisingumą, apie kurį kaip tik ir kalba antiglobalistai. Tad galima teigti, jog antiglobalizmas yra pačios kapitalizmo sistemos raidos produktas, reikalingas jos sveikatai gerinti. Kitaip tariant, tas antisisteminis reiškinys, kuris būtinas kiekvienai gyvybingai sistemai. Toks prieš kurį laiką buvo ir žaliųjų judėjimas, įtvirtinęs esminius gamtosaugos principus pasaulinės politikos lygiu.
