Dabartinė valstybės valdymo krizė iš pagrindų sujudino institucinę mūsų šalies valdymo sistemą ir verčia kelti svarbius, netgi konstitucinius mūsų jaunos demokratijos institucinės struktūros klausimus. Ar dabartinė valdymo atšakų struktūra yra optimali? Ar po tokio masto Prezidentūros krizės dabartinė tvarka dar gali išlikti?
Aptariant šiuos klausimus, norėtųsi atkreipti dėmesį į du neigiamus reiškinius, daugiau ar mažiau sąlygojančius dabartinę kritinę situaciją. Visų pirma galima suabejoti, ar į daugiau simbolinę negu realią politinę galią turinčią prezidento instituciją verta rengti visuotinius rinkimus. Antras neigiamas reiškinys yra sąmoningam rinkėjų apsisprendimui kliudantis politikos ir žiniasklaidos vidinių taisyklių painiojimas.
Reikia pripažinti, kad politinio piliečių pasitikėjimo kreditas, suteikiamas prezidento institucijai visuotiniais rinkimais, dėl konstituciškai ribotų šios institucijos galių negali būti grąžintas. Nuo pat pirmųjų prezidento rinkimų šią instituciją įsteigę “rimtieji” politikos galios lauko dalyviai tyliai sutarė, kad tokie rinkimai - tik savotiškas spektaklis, kuriame reikės apsimesti, kad varžomasi dėl rimto dalyko. Deja, visuomenė šio dramaturginio “pokšto” nesuprato ir į prezidento rinkimus pažiūrėjo perdėm rimtai.
Kai prezidento postą laimėjo tradicinių partijų palaikymą turintys kandidatai, visuotinių rinkimų ir realių prezidento galių žirklių keliama įtampa nebuvo tokia ryški. Tai lėmė palanki politinė konjunktūra ir nuosaikus šiuos postus užėmusių asmenų būdas. Tačiau tam tikras šios įtampos apraiškas buvo galima matyti jau tuomet. Pavyzdžiui, Algirdas Brazauskas, tiek būdamas faktinės daugumos atstovu, tiek prezidentaudamas šiai daugumai pasikeitus, nesiekė išplėsti teisinių ir politinių Prezidentūros galių. Tačiau dėl minėto visuomenės jausmo, kad jos rinkiminiai lūkesčiai nėra patenkinami, dažnai būdavo kaltinamas pasyvumu. Tačiau atmetus siaurai politiškai suinteresuotą priekabiavimą, reikia pripažinti, kad būtent A. Brazauskas geriausiai atitiko Konstitucijoje apibrėžtą valstybės valdymo struktūrą formaliu, teisiniu jos aspektu.
Valdas Adamkus taip pat turėjo gana plataus partinio spektro palaikymą. Kita vertus, atitikimo visuomenės lūkesčiams siekis vertė jį tolydžio stiprinti Prezidentūros galias ir taip kėsintis į formalią, teisinę Konstitucijoje apibrėžtą Prezidentūros galių apimtį. Tačiau turimą visuomenės paramos kreditą V. Adamkus naudojo santūriai, pagal vakarietiškos politinės kultūros taisykles, todėl švelnios Prezidentūros stiprinimo intencijos, nors ir sulaukusios tam tikro parlamentinių partijų pasipriešinimo, buvo priimtos ir nesukėlė didesnės krizės. Svarbu pažymėti, kad tai lėmė ne geras teisinis sistemos apibrėžtumas, bet tuometinė politinė konjunktūra: viena vertus, vidinis valdžioje buvusių partijų silpnumas, kita vertus, jų vadovų sugebėjimas iškelti strateginius valstybės siekius aukščiau partinių ir institucinių ambicijų.
Tad kodėl teisinių ir politinių Prezidentūros žirklių įtampa kritiškai sustiprėjo būtent dabar, prezidentu išrinkus R. Paksą?
Rolandas Paksas neturėjo aiškaus platesnio politinių partijų palaikymo ir išrinktas buvo kaip marginalinių partinių darinių atstovas. Neturėdami rimtų partijų paramos, R. Pakso šalininkai prezidento rinkimų kampaniją grindė antielitine retorika ir sąmoningai didino tiek prezidento institucijai būdingą teisinių ir politinių galių neatitikimo įtampą, tiek takoskyrą tarp Prezidentūros ir kitų valdžios šakų (Seimo, Vyriausybės ir netgi teismų). R. Paksui laimėjus rinkimus, tapo akivaizdu, kad nors pagrindinės parlamentinės partijos ir paisys joms įprastų sisteminių žaidimo taisyklių bei laikysis politiniam elitui būdingo valstybiškumo ir diskretiško institucinio lojalumo, tai darydamos jos jaus vis didesnę įtampą. Ir jautriai reaguos, kai iš Prezidentūros tokių žaidimo taisyklių nebus ne tik paisoma, bet ir mėginama jas performuluoti bei jaukti. Sisteminę krizę išryškinęs VSD pažymos inicijuotas skandalas, tolesniuose tyrimuose paaiškėję faktai ir pats Prezidentūros elgesys patvirtino, kad padėtį Prezidentūra destabilizuoja sąmoningai. Suprantama, tai išprovokavo neigiamą kitų valstybės valdymo sistemos dalių ir didesnės visuomenės dalies reakciją.
Čia galima pereiti prie antrojo neigiamo reiškinio aptarimo. Iki šiol specifiškai politinis prezidento rinkimų spektaklis, vis labiau persikeldamas į TV ekranus, virsta tragikomišku farsu, nekontroliuojamu ir neprognozuojamu chaosu. Ši tendencija būdinga ne tik Lietuvai ir pasireiškia tuo, kad politinio proceso tvarka susipina su visuomenės linksminimo priemonių (VLIP) vidinio funkcionavimo taisyklėmis. Politinė informacija VLIP tinkle pakliūva tarp kitų, visiškai skirtingų dalykų ir žiūrovo galvoje tampa vienodai nesvarbi. Toks skirtingų laukų susipynimas, kai politika tarsi tampa VLIP tinklelio dalimi, skatina ir paties rinkimų instituto transformaciją. Klasikiniai rinkimai, anksčiau apeliavę į racionalų pasirinkimą pagal apibrėžtas ir atsakingas pozicijas, virsta tarytum eiliniu “realybės šou”, dalyvavimu su valstybės ateitimi nedaug bendra turinčiame pasilinksminime. Kaip žinoma, TV realybės šou laidose konkursai organizuojami ne dėl nugalėtojų pergalės, bet dėl renginio organizatorių pasipelnymo, o pačių pretendentų ketinimai ir idėjos rūpi tik jiems patiems. Minėta sisteminė yda - prezidento rinkimų formos ir Prezidentūros galių neatitikimas - daro prezidento rinkimus ypač paveikius tokiam “televizinių rinkimų” modeliui. Rimtas pilietinis veiksmas virsta neatsakingu, neįpareigojančiu žaidimu, kai nekreipiama dėmesio ir į tai, kas iš tikrųjų lošia, ir nesuvokiama, kas iš tokio šou organizavimo iš tiesų laimi. Prezidento rinkimai virsta “Teleloto”, kur nepataikius į skaičių tiesiog nusispjaunama: “Et, nepasisekė…”
Kokios galėtų būti šios problemos sprendimo priemonės? Galima išskirti du pagrindinius minėtos formalaus-teisinio ir politinio aspektų nedermės sprendimo kelius: 1) parlamentinės respublikos: atsisakoma visuotinių prezidento rinkimų; apribojama tiesioginė šios institucijos įtaka formuojant jėgos struktūras; 2) prezidentinės respublikos, kai teisinės ir politinės Prezidentūros galios išplečiamos tiek, kad jos realiai atitiktų visuotinių šios institucijos rinkimų suteikiamą piliečių pasitikėjimą.
Paisant dabar vyraujančios visuomenės nuomonės, beveik akivaizdu, kad politiškai realesnis ir labiau dabartinę padėtį atitinkantis būtų antrasis variantas. Tačiau tokia Lietuvos politinės raidos kryptis žymėtų nepatrauklių (arba grėsmingų) tendencijų stiprėjimą (valdžios centralizavimo, vadizmo, politinių partijų vaidmens silpnėjimo; personalinio dėmens ir neadekvačių su tuo susijusių lūkesčių išryškinimo ir t.t.). Taip pat akivaizdu, kad iš tradicinių partijų sudarytam politiniam elitui priimtinesnis būtų pirmasis variantas, kuris pamažu didintų partijų svorį ir netvirkintų rinkėjų sistemiškai užprogramuotomis, bet nepagrįstomis iliuzijomis dėl didelių prezidento institucijos galių.
Brandžiose pasaulio demokratijose mes galime rasti tiek vienos, tiek kitos formos pavyzdžių. Galima tik pažymėti, kad Europoje prezidento galios tolydžio stiprėja iš Vakarų į Rytus. Todėl antro kelio pasirinkimas būtų savotiškas mūsų rytietiškumo ženklas. Ne vienam tai būtų apmaudu.
Gal apsispręsti šioje situacijoje padėtų Konstitucinio Teismo sprendimas, išanalizavęs neteisėtą pilietybės Jurijui Borisovui suteikimo atvejį. Savo sprendime Konstitucinis Teismas akcentavo, kad Lietuva visų pirma yra parlamentinė respublika, kur aukščiausi piliečių atstovai yra Seimo nariai, o prezidentas, nors yra išrinktas visuotinai, atlieka daugiau simbolinę valstybės vadovo funkciją. Atrodo, kad po šio sprendimo būtų visai logiška atsisakyti visuotinių prezidento rinkimų ir perduoti prezidento rinkimus Seimui. Taip būtų išvengta tiek nereikalingo žmonių jaudinimo, tiek paties visuotinių rinkimų instituto svarbos devalvavimo, o mūsų visuomenė būtų geriau struktūriškai apsaugota nuo diktatūros pavojaus.
Tačiau vargu ar dabar, kai “tvirtos rankos” troškimas visuomenėje yra gana stiprus, politikos lyderiai išdrįstų imtis tokios politinės iniciatyvos. Nebent, norėdami atimti kortą iš įvairaus plauko populistų, siekiančių mulkinti visuomenę su įvairiausiomis “pijarinėmis” technologijomis, galėtų radikaliai apriboti politinę reklamą Visuomenės Linksminimo Priemonėse (ypač televizijose). Gal bent taip būtų sulėtintas tolesnis rinkimų “virtualizavimas”, jų virsmas žaidimu, kuriame balsuojama pagal momentinę emociją, o ne racionaliai pasvertą ir atsakingai į ateitį nukreiptą apsisprendimą.
“Atodangos”
