Socialdemokratijos Lietuvoje, atrodo, nėra. Nei opozicijoje, nei valdžioje. Politinė partija, pasivadinusi "socialdemokratais", paprasčiausiai meluoja rinkėjams. Meluoja ir savo pavadinimu, ir savo politine veikla, ir savo politikų viešomis kalbomis.
Vadinamoji Lietuvos socialdemokratų partija įklimpo melų, išsisukinėjimų ir grupinių interesų tenkinimo raizgalynėje. Įklimpo iki ausų. Jos ausys kyšo tokiose vietose, kurias padorūs žmonės apeina iš tolo. Net jei pamiršime didžiosios privatizacijos laikų nuopuolius, EBSW aferas, LDDP nomenklatūrinę prigimtį ir kitas praeities dėmes, vien šios partijos dabartis prašyte prašosi pilietinio ir politinio pasmerkimo.
Vadinamieji Lietuvos socialdemokratai nėra nei tikri demokratai, nei "social". Jie nėra tikri demokratai pirmiausia todėl, kad ciniškai pamina kertinius demokratijos principus - politikos viešumo ir daugumos valios įpareigojimus. Jie nėra "social", nes tiek jų vykdyta ekonominė ir socialinė politika, tiek viešai išpažįstamos idėjinės nuostatos įkūnija ne darbo, bet kapitalo interesus.
Kad vadinamoji Socialdemokratų partija neatstovauja darbo žmonių interesams, liudija dvi iškalbingos ir sunkiai paneigiamos aplinkybės. Pirmoji jų ta, kad atlyginimų ir socialinių išmokų augimas Lietuvoje, valdant šalį socialdemokratams, stebėtinai atsiliko nuo ekonomikos ir įmonių pelno augimo. Antroji aplinkybė - tolydžio stiprėjanti Socialdemokratų partijos kritika iš kairės. Pačioje partijoje, net jos viršūnėse atvirai kritikuojama Algirdo Brazausko "tovariščių" politinė elgsena bei mąstysena, su vakarietiška socialdemokratija neturinti nieko bendra. Aloyzas Sakalas, Algimantas Salamakinas, Bronius Genzelis šiuo atžvilgiu ne kartą tarė svarų kritikos žodį.
Kad Brazausko partijai trūksta atodairos ne tik į socialinius lūkesčius, bet ir į demokratijos principus, liudija daugybė pastarojo laikotarpio pavyzdžių. Vienas iškalbingiausių - Broniaus Bradausko vieši pareiškimai.
Pasirodo, Bradauskas nuoširdžiai mano, kad šalį valdyti turi turtuoliai, nes būtent jie, kitaip nei pinigais neaptekę piliečiai, esą nepaperkami. Toks teiginys iš esmės prieštarauja socialdemokratizmo ideologijai, bet partijos vadovybei jis neužkliuvo. Vadinasi, Bradausko pareikšta nuomonė Brazausko partijai nėra griežtai nepriimtina. Peršasi išvada: oligarchija, o ne demokratija yra šios partijos politinis idealas; turtas, o ne politinės dorybės jai yra pagrindas atstovauti valstybei.
Tiesa, Bradauskas viešai atsiprašė. Tačiau tas jo atsiprašymas buvo nė kiek ne geresnis už atsiprašymo priežastį. Jis sakė atsiprašantis tų, kuriuos jo žodžiai galėjo įžeisti. Mielas Broniau, įžeisti gali merginą, bet ne Lietuvos demokratiją. Jeigu ją niekinsi ir jei tai darys kiti tamstos partiečiai, demokratija nesupyks ir neįsižeis - ji paprasčiausiai žlugs, kaip Baltarusijoje bei Rusijoje. Žodis - ne žvirblis, o Lietuvos visuomenė - ne įsižeidusi mergina.
Demokratiją niekina ir socialdemokratų vadovas Brazauskas, pabrėžtinai kartojantis, kad prieš rinkimus skelbtos nuostatos po rinkimų nieko nereiškia. Toks mąstymas šiurkščiai pažeidžia viešumo principą, reikalaujantį, kad politikai atsakytų už savo žodžius. Kaip žmonės gali nuspręsti, už ką balsuoti, jei per rinkimus politikų sakomi žodžiai po rinkimų netenka prasmės?
Maža to, socialdemokratų valdantysis elitas tvirtai įsikando ir jau ne pirmus metus pasimėgaudamas žiaumoja klaidingą mintį, kad nuosekliai vadovautis socialdemokratine ideologija esą buvo galima tik XIX amžiuje. Dabar esą laikas tapti moralės politikoje neieškančiais "realistais" - pragmatikais. Kai tokią nuostatą bando kritikuoti socdemų tarybos nariai Genzelis ir Gintaras Mitrulevičius, jie griežtai smerkiami. Kai socialdemokratams gėdą daro Bradauskas, partijos vadovybė priekaištų jam nereiškia. Nenumaldomai susidaro įspūdis, kad Socialdemokratų partijos vadai labiau vertina turtingus negu protingus ir sąžiningus žmones.
Po to kai Rolandas Paksas buvo išrinktas prezidentu, socialdemokratų grupelė paskelbė kreipimąsi, kurio esmė - "gerbkime demokratiškai išrinktą Lietuvos prezidentą". Dabar maga paklausti: ar socialdemokratai jaučiasi esą demokratiškai išrinkti į valdžią, kai visuomenė jiems tesuteikė dvidešimt vietų Seime? Ar tai demokratija, kai rinkimus akivaizdžiai prakišusi partija vadovauja šalies Vyriausybei? Juoba dar neaišku, kas iš tiesų vadovauja - Brazauskas ar Viktoras Uspaskichas.
Vladimiras Laučius yra Eltos naujienų redaktorius.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
