"Tradicinėmis" vadinamos politinės partijos šiandien gaubiasi gūdžia nepakaltinamumo aureole. Iš jų vis rečiau beišgirstame net piktų propagandinių atkirčių - ką ir kalbėti apie argumentuotus atsakymus į joms prikišamą vertybių nepaisymą ar idėjų ir intelekto stoką. Dažniausiai į kritiką dėl nenuoseklios bei neprincipingos laikysenos jos arba reaguoja ciniškai spjaudamos į vertybes, idėjas, įsipareigojimų laikymąsi ir principus kaip tokius, arba nereaguoja visai.
Jei paciento vyzdžiai nereaguoja į šviesą, vadinasi, jo reikalai prasti. Jei pacientas akimis reaguoja, bet kliedi, jo būklė ne ką geresnė. Tačiau kai šiedu simptomai sutampa, o pacientas, nepaisant to, žvaliai vaikštinėja, bendrauja, mėgaujasi valdžia arba laiko save opozicija, kai jis, politinės komos ištiktas, vaizdingai rodo špygas ir nepadorius gestus medikams, padėtis primena juodo humoro siaubo filmą. Labai panaši į tokią yra Lietuvos partinės politikos būklė.
Kai kas primygtinai tvirtina, esą ši diagnozė klaidinga ir tendencinga, sutirštinanti spalvas, pesimistinė. Rožiniu optimistų požiūriu, "tradicinėmis" vadinamos partijos galbūt šiek tiek negaluoja, tačiau jų ligos - nepavojingos, nesunkiai gydomos. Daugelis teigia, esą tos ligos tėra užsilikusios praeities nulemtos ir jas tolydžio išgydys laikas - tereikia palaukti vieną kitą dešimtmetį. Jie linkę pasitikėti įsivaizduojama laiko galia labiau nei racionalios kritikos - politinės diagnostikos teikiamu pagrindu partijoms suvokti savo klaidas bei jas taisyti. Jie tiki "laiko reikalavimais", bet ne proto.
Laiko reikalavimų pranašams būdinga, kad gėrio matą, idealus jiems įkūnija šiandiena bei jos naujybines tendencijas pratęsiantis "šviesus rytojus". Idant laiko reikalavimai būtų deramai vykdomi ir labinami, jie kviečia mus plaukti pasroviui, neatsilikti nuo laiko tėkmės ir šlovinti upės dievą. Didžiausia blogybė jiems - vakar diena, nenurašyta į praeities archyvą. Pagrindinis jų vertinimo kriterijus - modernumas. Protu ir tikėjimu grindžiamą gero ir blogo skirtį jie - nebūtinai sąmoningai - pakeičia modernistine perskyra tarp "šiuolaikiško" ir "pasenusio". Kuo senesnė mintis ar diskusija, tuo mažiau jiems ji rūpi tiesos ir idėjų atžvilgiu. Jų šūkis - "žvelkim į ateitį".
Tie, kurie laiko reikalavimais savo vertinimų negrindžia, modernistų dažnai yra skelbiami "pesimistais". Mat tariamas pesimistas netiki šiandienos arba rytdienos nelygstamumu, drįsta nešiuolaikiškai kritikuoti esamą padėtį ir nesitaiksto aklai su tuo, kur link krypsta socialiniai ir politiniai pokyčiai. Savo ruožtu modernistas natūraliai linkęs į rožinį optimizmą, nes šiandiena jam atstoja gyvenimo normą, o šviesusis rytojus - "šiuolaikiškesnę" jos atmainą.
Kai "tradicinės" partijos kritikuojamos dėl "pasenusių" pažiūrų ar veiklos metodų, joms ši kritika beveik neužkliūva: dėl jos nepykstama, į ją kartais net atsižvelgiama, ideologijas pamynę partijų šulai kviečia nesivadovauti vakar diena bei kurti "modernų" konservatizmą arba "šiuolaikišką" socialdemokratiją. Tačiau jei kritika grindžiama ne (šiuo)laikiškumo, bet politinių dorybių ir pasaulėžiūrinių vertybių matu, jos autoriai skubiai apšaukiami pesimistais ir kaltinami nekonstruktyvumu. Išdrįskite viešai suabejoti šviesiu politinės sistemos raidos rytojumi, ir jūsų požiūriui kaip mat bus priklijuota etiketė "apokaliptinis". Pridurkite, kad "tradicines" partijas - ne tik Socialdemokratų, kur ir taip beveik viskas aišku - kiaurai persmelkė nomenklatūrinis mąstymas, ir Andrius Kubilius ims lyginti jus su Viktoru Uspaskichu.
Į bukinančio, sovietinę propagandą primenančio optimizmo apraiškas Lietuvos politinėje tikrovėje kaip žalingą ir pavojingą reiškinį neseniai atkreipė dėmesį Vytautas Radžvilas. Jo taikli analizė atskleidžia šio propagandinio optimizmo, kuriuo siekiama grįsti bei teisinti "bet kokias nesėkmes, blogį ir absurdą", įsiskverbimo į mūsų viešąją erdvę ir politikų galvas mastą bei reikšmę. Anot V. Radžvilo, šnekėti apie pažangą sovietiniu stiliumi, pergalingai pateikiant neva konkrečius jos įrodymus, yra "mėgstamiausia šiandieninių Lietuvos politikų bei jiems paslaugių politologų kalbų tema".
"Kad ir kaip atrodytų keista, pergalių fanfaras sovietinius laikus primenančiu stiliumi darniai pučia ir šių dienų pozicija, ir opozicija. Įkyriai kartojamas pažangos mitas vienodai artimas galutinai spėjusioms susiformuoti tiek pokomunistinei nomenklatūrinei kairei, tiek ir pokomunistinei nomenklatūrinei dešinei. Toli gražu ne atsitiktinumas, kad šio mito motyvai ypač ryškūs opozicijos lyderio A. Kubiliaus rašiniuose ir kalbose" (V. Radžvilas, Pergalių fanfarų aidas, "Atodangos", "XXI amžius", 2005 m. sausio 28 d., nr. 20).
Praėjus dviem mėnesiams po cituoto straipsnio pasirodymo, "Politika.lt" klube, reaguodamas į tą vakarą skaitytus V. Radžvilo ir Andriaus Navicko pranešimus, A. Kubilius pareiškė matąs Lietuvoje "patologinę tendenciją" - "įkalti" Lietuvos žmonėms, kad viskas esą blogai. Anot A. Kubiliaus, toks pesimistinis požiūris į politinę padėtį neatspindi realybės ir neparemtas sveiku protu: "Kai aš matau tokį kalbėjimą, kad Lietuvoje viskas labai blogai su partijomis ir visa politine situacija, tai turiu pasakyti, kad man tai, ką sakė Vytautas (V. Radžvilas - V. L.), primena tai, ką kalbėjo V. Uspaskichas".
Kai politikas, raginantis remtis sveiku protu, čia pat lygina V. Radžvilą su V. Uspaskichu, sunku net įsivaizduoti, ką jis turi galvoje, sakydamas "sveikas protas". Vis dėlto šis klausimas gana įdomus ir svarbus politiškai, nes opozicijos lyderis, apeliuojantis į sveiką protą gindamas esamos politinės padėties blogybes nuo kritikos, atstovauja valdančiosios daugumos interesams. Kas nors, perfrazuodamas A. Kubiliaus žodžius apie politinę situaciją bei V. Radžvilo požiūrį į ją, gali tvirtinti, jog "tai, ką sakė Andrius, primena tai, ką kalbėjo A. Brazauskas".
Ir dar vieną potepį, paaiškinantį kai kurių propagandinio optimizmo apraiškų Lietuvoje prigimtį, daro šie konservatorių lyderio žodžiai: "Yra dėsningumai, juos išaiškino Huntingtonas. Nėra idealių partijų. V. Radžvilui atrodo, kad per 15 metų buvo galima sukurti, bet jų nėra. Manau, nebuvo galima sukurti, nes visuomenės raida yra visiškai objektyvi ir dėsninga, ir jos negali išvengti. Gali pasukti, gali pakreipti, bet negali išvengti" (A. Kubiliaus replika "Politika.lt" klube).
Pirmiausia čia imamasi diskusijose tarp politikų dažnai naudojamo triuko, kai priešininko argumentai iškraipomi iki absurdo ir atsakinėjama ne į juos, o į jų šaržą. Šiuo atveju šaržuojama politinių partijų kritika - esą V. Radžvilas mano, jog galima sukurti idealias partijas. Žinoma, V. Radžvilas taip nemano, bet su juo ginčytis per sunku, todėl tenka primesti jam tai, ko jis nei sako, nei būtų kada nors pagalvojęs.
Kita vertus, čia netiesiogiai bandoma piršti mintį, kad vertinimo kartelę reikia nuleisti žemiau - nekelti jos iki idealo, - o ją nuleidus matyti, jog politinė padėtis iš esmės nebloga, partijos vertintinos bent jau vidutiniškai, o gal ir geriau. Žodžiu, bendra padėtis palyginti "normali". Pagrindas propagandiniam optimizmui šiuo atveju kuriamas normalumą išvedant ne iš normos, kuri klaidingai arba kryptingai tapatinama su nepasiekiamu idealu, o iš esamybės. Pagal šią logiką, A. Kubiliaus bendraminčiai turėtų įsivaizduoti, jog būklės norma ligoniui - ne sveikata, o tai, kad jis vis dar gyvas. Jei bandysite apeliuoti į sveikatos kriterijus kaip į normą, jie iš jūsų šaipysis, sakydami, jog esate svaičiojantis idealistas, nes reikalaujate šimtaprocentinės sveikatos, kurios niekas neturi. Skirtumo tarp normos ir idealo jie, regis, nemato.
Galiausiai kalbėjimas apie tai, kad visuomenės raida neva esanti "visiškai objektyvi ir dėsninga ir jos negali išvengti", iš tolo dvelkia dviem metodologiniais paklydimais: gamtamokslinių schemų taikymu visuomenės mokslams ir tam tikrais istorinio materializmo reliktais. Nuo šių paklydimų lieka du žingsniai iki politikos pajungimo anoniminiams dėsniams bei doktrinieriško įtikėjimo šviesiu visuotinės laimės rytojumi. Kai tas tikėjimas taip arti, optimizmas virina kraują, o politinės padėties kritika iš šalies kelia pyktį ir norą ginčytis. Tačiau ginčytis su politikais, kurie jaučiasi pažinę "visuomenės raidos dėsnius", yra taip pat neperspektyvu ir beprasmiška, kaip horoskopais tikinčiam žmogui sakyti, kad jo darbotvarkei žvaigždės nedaro įtakos.
"Atgimimas"
Autorius yra žinių agentūros ELTA politikos skyriaus redaktorius. Straipsnyje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė.
