Lietuvos žiniasklaida nepagailėjo jėgų vaizduodama Jurijų Borisovą tikru blogio genijumi: turtingas, gudrus, protingas, GRU-KGB superagentas, psichologijos mokslų daktaras ir pan. - šiuolaikiškai kalbant, “šustriakas”. Guvusis majoras giriasi tai galįs Paksą išgelbėti, tai nuversti. Borisovas tvirtina, kad visos jo politinės prognozės išsipildo šimtu procentų ir jis dabar kraus kapitalą lažindamasis totalizatoriuje.
Kone visa Lietuva tiki, kad Borisovas valdo Rolandą Paksą, neaišku tik kaip. Spėlionės griebia plačiai. Girdėjome spekuliacijų apie šantažą kažkokia slapta kompromituojančia medžiaga (rinkimų finansai, pedofilija, tikrieji Rolando brandos atestato pažymiai, žmogienos valgymas?), taip pat spėlionių apie tiesioginį Pakso valdymą - jis buvęs hipnotizuojamas, koduojamas “Almax” specialistų, “psichtronikos” asai Ana Zatonskaja ir Anatolijus Potninas esą pavertę Paksą zombiu, klusniai vykdančiu šeimininko įsakymus. Girdi, kai kodavimo veikimas baigdavosi, Paksas vykdavęs į “Auską” Palangoje, kur užsidarę Borisovo vyrukai telepatija atnaujindavo kodą ir prezidentą vėl buvo galima vairuoti kaip vaikišką triratuką. Taigi demonas Borisovas apkerėjęs vargšą bevalį Paksą ir anas per mėnulio pilnatį užmerktomis akimis, ištiestomis rankomis, vien naktiniais marškiniais stogo ketera basas gražiai nužygiavo į apkaltą.
Tačiau jei telepatas ir psichologijos mokslų daktaras Borisovas - toks visagalis, kaip apskritai jis gali pralaimėti? Jis valdo žmones per atstumą, mato kiaurai sieną, nuspėja ateitį - su tokiais sugebėjimais neturėtų būti problemiška pripildyti sąskaitą banke ir ramiai leisti laiką po palmėmis kur nors Bahamose. Deja, Borisovas kažkodėl vargsta vėsesnio klimato zonoje, o jo visagalybė nepajėgia išspręsti banalių praktiškų klausimų - gauti Lietuvos pilietybę ir patarėjo vietą Daukanto aikštėje. Tad ar tikrai tokios nelygios klastingojo Jurijaus (Juros, kaip jį šiltai vadina Aurelijus Katkevičius) ir žioplio Rolando (Rolkės?) jėgos? Ar tikrai vienas jų makiaveliškas manipuliatorius, o kitas - vargšė auka?
Įvykių aiškinimas psichotronika ir telepatija labai supykintų Gilbertho K. Chestertono tėvą Brauną. Kunigas detektyvas kategoriškai netikėjo piktųjų dvasių veikimu: “Aš šį tą nutuokiu apie satanizmą, kaip nuodėmklausys privalau nutuokti. Žinau, kas tai yra ir kaip pasireiškia tikrovėje. Tai ir puikybė, ir klasta. Tai savimeilė, tai noras bauginti nekaltus tik daliniai paaiškinamais dalykais, noras šiurpinti vaikus. Štai kodėl satanistai taip yra pamėgę paslaptis ir įšventimus, ir slaptas draugijas, ir taip toliau. Jų akys mato tiktai save; kad ir kokie būtų didingi ir grėsmingi, jie visada tuo dangsto niekingą, beprotišką grimasą.”( G. K. Čestertonas. “Tėvas Braunas” (Nuotykių biblioteka), V. 1989, p. 299).
Paklausykime tėvo Brauno ir bandykime nagrinėti apkaltos peripetijas “be noro bauginti” ar “šiurpinti vaikus”. Iš pradžių pasakykime, kad po visko, kas įvyko, Borisovą ir Paksą jungia daugiau dalykų, negu skiria. Abu yra labai geros nuomonės apie save ir serga didybės manija; abu meluoja neraudonuodami; abu blefuoja (nesama kompromituojančia medžiaga, tautos parama, virtuvės baldų kraustymu į Turniškes). Galų gale abu yra politiniai nevykėliai: Jura sėdi namų arešte, jo skraidymo mašinų firma žlunga, o Rolandas prarado prezidentinius BMW numerius, jam pakilo kraujo spaudimas. Tai ne kažin kokie įrodymai, kad vienas yra blogio genijus, o kitas gali išsukti savo skraidyklę iš bet kokio suktuko.
Borisovo ir Pakso panašybių sąrašą galima tęsti. Abu - lakūnai, baigę tuos pačius sovietinius skraidymo mokslus ir ugdyti toje pačioje aplinkoje. Borisovas neslėpė esąs rusų šovinistas, o Paksas jautėsi nejaukiai girdėdamas anglų kalbą ir jaukiai - rusiškoje aplinkoje (todėl noriau vykdavo į Tbilisį negu Briuselį). Jie abu išpažįsta stipraus prezidento idėją. Per Rimvydo Paleckio laidą “Prašau žodžio” Borisovas pareiškė, kad gero prezidento veiksmai turi būti nesuprantami liaudžiai, matyt tam, kad liaudis stebėtųsi, bijotų ir gerbtų kaip kad prezidentą Vladimirą Putiną. Paksas kaip mokėjo įgyvendino šią valdžios paslapties filosofiją realiais veiksmais, pavyzdžiui, nugvelbdamas saugumo bylą iš provincijos miesto ir aiškindamas, kad “nėra tokios medžiagos, kurios negalėtų turėti prezidentas”. Didžiausias Pakso pasiekimas prezidento sprendimų nepaaiškinamumo fronte yra to paties Borisovo paskyrimas patarėju per pietus ir atleidimas per vakarienę.
Paksas nebuvo ir bejėgė auka. Atskirtas nuo Borisovo, jis vienasmeniškai vadovavo žiedinei Prezidentūros gynybai. Pats Paksas sukandęs dantis penkis mėnesius kartojo ir vertė savo komandą kartoti aklo neigimo skaičiuotę “Paksas nekaltas nekaltas nekaltas, sąmokslas ir Paulauskas - kaltas kaltas kaltas”. Per baigiamąjį apkaltos žodį Seime Paksas pakartojo visus pagrindinius nekaltumo plokštelės motyvus, kurie neišvengiamai sukasi apie įvairių “tamsybės jėgų” veikimą. Buvęs prezidentas “šiurpino vaikus” pasakodamas apie juodus sandėrius, kurių kažkam labai reikia; kai kurie Seimo nariai, kai kurie žiniasklaidos šaltiniai šmeižikiškais, neįrodytais ir absurdiškais prasimanymais pikčiausiai pjudę ir juodinę prezidentą, kuris esąs mirtinas blogųjų jėgų priešas, galįs atskleisti nešvarius kaltintojo darbus. Borisovo stiliaus blefavimas viešumoje ir “darbas” su seimūnais užkulisiuose baigėsi tuo, kad Paksas tarėsi tiksliai žinąs apkaltos balsų pasiskirstymą Seime ir ėjo iki galo rimtai tikėdamasis laimėti. Jei turėjo abejonių, jas padėjo įveikti Pakso tuštybė tikėti savo “genijumi” ir laiminga žvaigžde.
Ilgas panašumų sąrašas verčia manyti, kad Jura ir Rolandas yra veikiau dvasios broliai, kuriuos nelaimingai išskyrė aplinkybės. Mečislovas Laurinkus ir Valatka - Miliūtė be ceremonijų suardė porą, kuri pasaulėžiūros ir interesų bendrumu buvo tvirtesnė negu Davido Beckhamo ir Posh Spice sąjunga. Ko gero, vienas iš nedaugelio Pakso nuoširdžiai pasakytų dalykų buvo pripažinimas, kad jis paskyrė Borisovą patarėju “žmogiškai jį užjausdamas”. Sutrikdyta dvasine giminyste lengviausia paaiškinti prieštaringą Borisovo ir Pakso elgesį: prezidentas - tai“politinis lavonas”, tai “perspektyvus politikas”; vieną dieną bendražygis, kitą - priešas; Borisovas esą šantažuoja, Paksas neigia esąs šantažuojamas, o laisvalaikiu jiedu žaidžia tenisą.
Taigi du dvasios brolius išskyrė klastingas ir žiaurus likimas. Jiedu kankinasi ir skaudžiai išgyvena, nes žlugo planai ilgai ir laimingai valdyti Lietuvą. Tai, kas buvo “gražios draugystės pradžia”, virto užsitęsusia šeimynine scena, kurioje prakeiksmai ir antausiai skraido pakaitom su rankų grąžymu ir ištikimybės priesaikomis.
Kuo čia dėta psichotronika, telepatija ir “Almax”? Kaip hipnozė galėjo paveikti Paksą, pavyzdžiui, paskutines jo dienas Prezidentūroje? Nebuvo tokios klaidos ar nesąmonės, kurios jis negalėjo padaryti savarankiškai, nepadedamas “Almax” ir nehipnotizuojamas.
Kam reikalingi antgamtiniai stebuklai, jei pakanka laiku ištarto žodžio, dvasios draugystės ar prireikus patapšnojimo, - ir žmogus lengvai daro tai, ko nori kitas žmogus. Kam papirkinėti, verbuoti visokius agentus, kai galima rasti kvailių ir entuziastų, kurie viską padarys savanoriškai ir už dyką. Tėvas Braunas moko, kad patikimiausiai žmones per atstumą valdo ne telepatija ir piktosios dvasios, bet tūkstantmečių patikrinti metodai - idėja ir žodis; meilikavimas ir grasinimas; žaidimas žmonių interesais. Kita vertus, visas žavumas tas, kad šie metodai negali duoti šimto procentų vykdymo garantijos, nes kiekvienas žmogus, įskaitant Seimo deputatus, iš principo gali būti laisvas ir nepasiduoti gudriausiai manipuliacijai, - nesvarbu, kodėl: iš kvailumo ar proto, dorumo ar pagedimo, dėl geros nuotaikos ar blogo oro. Tad žmonių valdymo per atstumą meistrams lieka šauktis pagalbon stebuklingas galias, kurių tikrovėje nebuvo, nėra ir niekada nebus.
“Naujasis židinys”
