Kai Zuokas Lietuvos radijo laidoje paskelbė kandidatuosiąs Kėdainiuose, priešais sėdėjęs Uspaskichas pasakė nematąs reikalo reaguoti į tokią naujieną. Kai Auštrevičius paskelbė vesiąs liberalcentristus į Seimą, Prunskienė pareiškė, kad jai tai primena gražuolių konkursą. Tad štai kaip išeina - liberalcentristai stengiasi, o politiniai oponentai jų pastangas menkina.
Kaip Artūras virto šv. Jurgiu
Artūro Zuoko sumanymą iškelti savo kandidatūrą Kėdainiuose galima suprasti - jis seka garbingomis Lietuvos ąžuolo Algirdo Brazausko pėdomis ir pats pripažįsta, kad tapti paprastu Seimo nariu nenori - nebent sutiktų premjeru būti. Tačiau jis panašėja ne į lietuviškus medžius svyruonėlius, bet į šv. Jurgį. Ir štai kodėl.
A. Zuokas negali neiti į rinkimus - juk būtų negražu, jei partijos vadovas nedalyvautų rinkimų kovoje. O kovoti turėtų vienmandatėje apygardoje. Tačiau niekam ne paslaptis, kad po vojažų į Lenkiją, iškeltų bylų jo reitingai sumažėjo. Nežinia, ar jis laimėtų Vilniuje. O laimėjimas minimaliu skirtumu A. Zuokui prilygtų pralaimėjimui.
Tad iškėlimas savo kandidatūros Kėdainiuose yra puikus sprendimas. Jei pralaimės - niekas nekaltins: juk laimėti lyg ir nebuvo šansų. Tačiau iš to bus gauta didelė nauda.
Taip bus patraukti tie rinkėjai, kurie nemyli Uspaskicho. Juk Artūras atrodys it koks šv. Jurgis, apsitaisęs žvilgančiais šarvais ir ant oranžinio dviračio važiuojantis kautis į pačią slibinėlio Viktorovičiaus irštvą. Taip jau išeina, kad gelbėtojo Viktoro tėvoniją nuo jo gelbės šių dienų Vytautas Didysis - Artūras.
Ar reikia dėkingesnės situacijos viešųjų ryšių specialistams ir žurnalistams: Uspaskichas nori visoje Lietuvoje įvesti tvarką, kokia yra Kėdainiuose, o Zuokas Kėdainiuose - Vilniaus tvarką. Taip ir išeina, kad iš dalies Uspaskichas, reklamuodamas save, reklamuos ir Zuoką su Vilniumi. O pats Zuokas su komanda kiekvieną dieną galės sugalvoti istoriją, kaip jis atkovoja po gabalėlį Kėdainių. Vardan Lietuvos ir Lietuvai.
Taip apsisiautęs šv. Jurgio apsiaustą Artūras kovos ir pralaimės, tapdamas kankiniu tų akyse, kurie nemyli Uspaskicho. Ir nereikia manyti, kad tokių yra nedaug. Štai neseniai atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad 17,5 proc. gyventojų nenori Seime matyti Darbo partijos atstovų. 17 procentų yra daug daugiau už dabartinį liberalcentristų reitingą.
Vargu ar ši kova susilpnins Uspaskicho ir Darbo partijos populiarumą, tačiau aišku, kad patrauks dalį konservatorių rinkėjų. Iki šiol konservatoriai krovėsi dividendus, kovodami su Uspaskichu. Dabar atsirado Zuokas. O jo kova Kėdainiuose rinkėjams atrodys rimtesnė už kovą su Uspaskichu spaudos konferencijose. Taigi labai tikėtina, kad liberalcentristų reitingas dėl tokio Artūro Zuoko žingsnio turėtų pakilti.
Ar turi Petras dangiškuosius raktus nuo Seimo vartų?
Antrasis smūgis konservatoriams - Petro Auštrevičiaus apsisprendimas eiti ne su jį per prezidento rinkimus rėmusiais konservatoriais, bet vesti į Seimą liberalcentristus.
Tiesa, populiarus politikas nesitapatina su liberalais ir sukasi nuo bet kokios atsakomybės dėl liberalcentristų programos. Be to, iškyla klausimas, - ar tikrai jis, kaip prieš ketverius metus Rolandas Paksas, patrauks liberalus į reitingų viršų? Gali būti ir taip, bet gali ir nebūti.
Pagrindinė priežastis, kodėl gali neatnešti politinių dividendų Auštrevičius – tie patys konservatoriai.
Juk jie šiuo atveju gali netylėti - kaip kad tylėjo Pakso atveju, t.y. jie gali visur skelbti, kad Auštrevičius yra “išdavikas”, išdavęs jį rėmusius konservatorius, kad jis politinis perbėgėlis, tiesiog Rolandas Paksas Nr. 2. Jei šios mintys būtų išplėtotos, vargu ar tai būtų patrauklu liberalų rinkėjams. Ir tokiu atveju Petras Auštrevičius ne tik kad nepakeltų liberalcentristų reitingų, bet dar ir Artūrą Zuoką paskandintų, nes jau sklinda kalbos, kad jei nepavyktų sumanymas su Auštrevičiumi, reikėtų perrinkti partijos vadovą.
Tad konservatoriams jau suduoti du skaudūs smūgiai. Tačiau dabar koziriai jų rankose. Liberalcentristai perviliojo Petrą, bet šis raktus nuo Seimo vartų paliko pas konservatorius.
Taigi dabar galimi du variantai - arba konservatoriai su liberalcentristais galutinai susipyksta ir pradeda kovoti vieni su kitais, galutinai sujaukdami savo elektoratą ir jį prarasdami, arba pradeda bendradarbiauti - šį kartą jau ne iš meilės, bet iš reikalo.
