Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Ką reiškia gyventi visiškoje tamsoje - niekas iš mūsų, reginčių pasaulį ir visas jo spalvas, niekad nesupras. Ir nepajėgs suvokti, kokia tai baisi nelaimė. O 72 metų Benininkų kaimo (Šilutės raj.) gyventojos Adelės Žideckienės akys jau beveik 11 metų nemato šviesos. Jaučia tik saulės karštį. Ir rankų pirštai tapo žymiai jautresni. Deja, tai menka paguoda. Tačiau malonaus veido moteris vis dar nepraranda vilties, jog kada nors susigrąžins regėjimą, nes vienintelis ir pats didžiausias jos troškimas - bent prieš mirtį pamatyti savo vaikus ir vaikaičius.
Suvažinėjo prie pat namų
Nelaimė, skaudžiai pakeitusi Adelės gyvenimą, atsitiko prie pat jos namų, tiesiog - visai šalia darželio. Iki kiemo buvo likę tik keletas žingsnių. Dar pora minučių ir jai nebūtų tekę išgyventi tiek kančių ir skausmo. Deja, gyvenimo rato atgal nepasuksi... Moteris puikai prisimena, jog tą lemtingą spalio 12-osios pavakarę, vedina dviračiu, ji grįžo iš ganyklos pamelžusi karvutę. Pro šalį prariedėjo vienas traktorius, paskui - kitas. Trečiojo ji nepastebėjo, tik staiga pajuto smūgį į nugarą. Krisdama žemėn spėjo suvokti, jog ją partrenkė traktorius. Pavažiavęs į patvorį, traktoristas įjungė atbulinį bėgį ir dar kartą kliudė moterį. Prarasdama sąmonę, Adelė jautė, kaip didelis ratas traiškė jos galvą, sunkiu svoriu užgulė krūtinę. O traktoristas net nesustojęs nuvažiavo tolyn. Adelės sąmonė tai trumpam grįždavo, tai vėl dingdavo. Su pertrūkiais ji girdėjo, kaip kaimynų vaikai šaukė, jog Andriulaitis pervažiavo Žideckienę, bandė keltis - tačiau pasijuto visiška bejėgė. Žiauriai sužalota moteris jautė viską, tačiau negalėjo ištarti nė žodžio, akis temdė tamsa. Subėgę kaimynės bandė ją pakelti, pastatyti ant kojų, tačiau bejėgis kūnas nelaikė pusiausvyros. Keisčiausia, jog moteris nejautė jokio skausmo. Tiktai ranka palietusi veidą, braukė kraujo krešulius ir iš burnos lyg žirnius byrančius dantis... Tos pačios kaimynės atnešė Adelę į vidų, paguldė ant grindų. Ji savyje pyko, kodėl niekas nepaguldė ant sofos ar kušetės, tačiau to pasakyti negalėjo... Ir dabar iš moters atminties neišblėsta skaudžios akimirkos, kuomet pribėgęs šešiametis anūkėlis Petriukas, kurį ji augino nuo pusės metukų, uždėjęs rankelę ant jos kaktos šaukė:
- Močiute, tave suvažinėjo, kaip aš dabar be tavęs gyvensiu...
Moteris nevalingai atstūmė vaiko ranką... Ji jo jau nebematė, tiktai girdėjo ir jautė. Ir nemato iki šiol. Kaimynui vežant į ligoninę, ją lydėjusi mokytoja Dargužienė vis guodė, jog jau greit greit pasieks daktarus. Nors Adelė sakė nejautusi jokio skausmo, vėliau kaimynės pasakojo, jog ji šaukusi visą kelią.
Dovanojo kaltininkui
Ligoninėse (iš pradžių Šilutės, vėliau Klaipėdos ir Kauno) A. Žideckienė praleido tris mėnesius, tačiau ilgas ir skausmingas gydymas tęsėsi trejus metus.
- Įsivaizduojate, ką jaučia motinos širdis, - pasakojo didžiulę nelaimę patyrusi moteris. - Gulėdama ligoninėje pajutau kažką lašant ant rankos. Pagraibiau aplink - užčiuopiau garbanotus plaukus. Iškart supratau, kad šalia - mano sūnus. Nereikėjo nieko matyti... Vieną dieną kartu su žmona į palatą įžengė nelaimės kaltininkas. Išbučiavo abi mano rankas ir prašė dovanoti. Dovanojau... Po kiek laiko grįžusi dukra (ji visąlaik prie manęs budėjo) ant spintelės rado puokštę rožių ir dėžutę saldainių. Kai paaiškinau, kas buvo atėjęs, ji pyko, kodėl taip lengvai jam atleidau...
Pirmąsias 8 paras Adelė vis prarasdavo ir vėl atgaudavo sąmonę, tačiau jai atrodė, kad visą tą laiką miegojo. Ją kamavo haliucinacijos - kankindavo begalinis karštis, atrodydavo, jog aplink viskas dega. Tačiau baisiausia buvo suvokti, jog ji nieko nemato.
Traktoristas savo pažadų neišpildė
Kol Adelė gydėsi, įvyko teismas. Moteris tvirtino, jog Viktoras Andriulaitis žadėjo sumokėti 15 tūkstančių litų už tai, kad ji (arba ją atstovaujanti dukra) teismui patvirtintų dovanojanti, nereikštų jokių pretenzijų. Moteris sutiko, nes žinojo, jog gydymas ir bandymas susigrąžinti regėjimą jai kainuos didelius pinigus. Deja, po teismo sprendimo (nelaimės kaltininkas buvo nuteistas lygtinai), vyriškis visus pažadus pamiršo... Jis netgi buvo pasikvietęs du liudininkus, kurie tvirtino, jog moteris kalta pati, nelaimės vakarą stovėjo kelio viduryje, o tamsoje vairuotojas jos nepastebėjęs. Teisme buvo tvirtinama, jog avariją padaręs vyriškis buvo blaivas. Nors Adelė, iki šios nelaimės budėjusi kolūkio garaže, matydavo, kad visi traktoristai po darbo grįždavo girti. Beje, šių eilučių autorė erdviuose V. Andriulaičio namuose nebuvo pageidaujama. Tokią nuomonę išreiškė šeimininko sūnūs. Jis pats, nors ir nelabai noriai, buvo linkęs pasiteisinti. Kieme, lyjant lietui, V. Andriulaitis tikino rūpinęsis A. Žideikienės gydymu, mokėjęs daktarams ir jokio atlygio, jokių 15 tūkstančių niekad nežadėjęs. Jis patikino tą lemtingą vakarą traktorių vairavęs blaivas. Deja, paklausus, kokią paramą suteikė moteriai vėliau, jau sugrįžusiai iš ligoninės, panarinęs galvą tylėjo. Nieko neatsakė ir į priekaištą, kodėl, kartą su kaimynais A. Žideckienei parvežęs šieną, nepasidrovėjo iš jos paimti užmokesčio. Tąsyk, moters paklaustas, koks traktoristas jai talkina, tylėjo...
Išmoko gyventi kitaip
Po ilgo gydymo grįžusi į namus Adelė turėjo mokytis gyventi iš naujo. Iš pradžių buvo labai sunku - ji dažnai susižalodavo, sunkiai surasdavo reikalingus daiktus, tačiau po truputį, įsitvėrusi lazdelės, įprato vaikščioti po savo kiemą, šeimininkauti namuose. Net dvejus metus Adelė gyveno visiškai viena (jos vyras mirė dar prieš šią nelaimę, vaikai su šeimomis gyveno atskirai). Teko patirti visko. Jei iš pradžių dar aplankydavo kaimynai, tai ilgainiui jų vizitai vis retėjo. Ji prisimena, kaip ne kartą išeidavo su krepšeliu į kelią ir sustojusi laukdavo - gal kas pasisiūlys nupirkti bent duonos. Deja, kartais tekdavo laukti labai ilgai, nors girdėdavo pro šalį pralekiančių automobilių gausmą, praeinančiųjų žingsnius. O juk ji išmaldos neprašydavo, tiesiog troško paprasčiausios pagalbos... Adelei buvo sunku susitaikyti su tokiu likimu. Juk anksčiau ji dalyvaudavo saviveikloje, turėjo daug draugių. Dabar liko visų pamiršta. Baisiausia, jog vientvės akimirkomis negali į rankas paimti nei laikraščio, nei knygos, nei mezginio. Belieka tik vienintelis malonumas - radijas.
Dabar ilgiausia Adelės kelionė - iki pieninės. Keletas litų, gautų pardavus pieną - labai didelė paspirtis. Deja, net ir trumpas kelias ne kartą ją suklaidina. Ne vieną sykį moteris suvokdavo, jog pasukusi ne ten, kur reikia. Dažniausiai sugrįžti namo jai padeda kaimo vaikai. Adelė sugeba pati apsirengti, nusiprausti, išsiskalbti drabužius, išsivirti sriubą, sode prisirinkti obuolių. Tiktai nebando kepti. Kartą užsimanė blynų. Pabandė kepti, tačiau nieko neišėjo. Nuo to laiko nusprendė daugiau keptuvės į rankas neimti. O štai cepelinus sugeba pasigaminti. Ir bulves nusiskuta, ir burokėlius nusilupa... Moteris turi 3 ha žemės. Laiko karvę, kitų gyvulių. Dabar jai žymiai geriau, nes kartu apsigyveno sūnus. Jis pamelžia karvę (anksčiau reikėdavo prašyti kaimynės), rūpinasi kitais ūkio reikalais. Deja, darbo niekur negaunančiam vyriškiui taip pat nelengva, nes pragyventi su motina vien iš jos pensijos yra labai sunku. Kitos dvi dukterys su šeimomis gyvena toli - viena Prienuose, kita Kaune. Vasarą į močiutės namus suguža anūkai. Tada šiuose namuose būna daug linksmiau.
Svajonė apie stebuklingus akinius
Adelė vis dar viliasi susigrąžinti regėjimą. Ji trokšte trokšta bent prieš mirtį pamatyti savo dukras, sūnų ir anūkus. Neprarasdama vilties su vaikais ne kartą buvo Maskvoje, vyko į Ukrainą, kreipėsi į įvairius gydytojus, ekstrasencus, skersai išilgai išvažinėjo Lietuvą, tačiau niekas nepadėjo. Alytuje gyvenanti aiškiaregė Adelei pasakė, jog yra atšokusi jos akies tinklainė. Deja, šią hipotezę paneigė iš Amerikos atvykęs gydytojas. Jis tikino, jog moters akys sveikos, tačiau pažeistos smegenys. Na, o jo žodžiais tariant, "smegenų dar niekas nevarto"... Kartą dukra matė per televiziją reportažą, pasakojantį apie Japonijoje išrastus akinius, kurie esą paveikia smegenis ir sugrąžina regėjimą. Vėl įsižiebė didžiulė viltis. Deja, tie akiniai labai brangūs - kainuoja apie 10 tūkstančių dolerių. Tai baisiai dideli pinigai.
- Va, jeigu mano skolininkas grąžintų pinigus - būtų galima ir apie tokius akinius svajoti, - teigia Adelė.
Pasirodo, dar bene 1993-aisiais metais moteris vienam žmogui atidavė savo pajų - kolūkio akcijas, kurių tuometinė vertė siekė beveik 40 tūkstančių rublių. Deja, su juo iki šiol bylinėjasi teismuose ir niekaip negali atgauti bent dalies skolos. Iš kur toks žmonių beširdiškumas - sunku suvokti.
- Dabar galvoju - jei tokia nelaimė atsitiktų - geriau numirti iš karto, - ramiai aiškino Adelė, - nes tiek fizinio ir moralinio skausmo pakelti jau nebegalėčiau...
