Irena ZUBRICKIENĖ
Marytė Jasukynienė (42 m.) - pats sunkiausias ligonis iš dvidešimt penkių, pastaruoju metu kas antrą dieną nuolat atvykstančių į Marijampolės apskrities ligoninės Hemodializės skyrių ir bene keturioms valandoms patikimų aparatui - pagrindiniam šių žmonių gyvybės gelbėtojui. Marytė gyvena be abiejų inkstų. Moteris viliasi sulaukti donoro inksto, kuris pakeistų jos gyvenimą - ne tik "atrištų" nuo aparato, bet ir sugrąžintų norą planuoti ateitį.
Liga "išlindo" atsitiktinai
Sukūrusi šeimą ir augindama du sūnus Marytė Jasukynienė niekada anksčiau nesijautė esanti sunkus ligonis. Kartą - tai buvo bene prieš septynerius metus - jos vyras turėjo bėdų dėl sutrikusios skrandžio veiklos. Palydėjusi vyrą išsitirti echoskopu Marytė vien iš smalsumo ir pati pasiprašė ištiriama. Nors anksčiau atlikti įvairūs tyrimai jokios rimtos ligos nerodė, echoskopo dėka moteris sužinojo, kad serga inkstų nepakankamumu (ligą paveldėjo iš tėvo). Paprasčiau tariant, inkstai neatlieka viso to, ką privalo - nevalo kraujo, nepašalina organizme susikaupusių nereikalingų, nuodingų medžiagų. Tiesa, medikai nenugąsdino sutrikusios Marytės - esą jeigu liga neprogresuos, dėl inkstų moters gyvenimas nesutrumpės.
Tačiau Marytės liga netikėtai pradėjo progresuoti. Ir bloga savijauta, ir dažnas gydymasis stacionare privertė moterį, chemijos ir naftos pramonės specialistę, palikti vienoje gamykloje turėtą darbą. 1998 metais Marytei buvo pašalintas vienas inkstas, o po metų - ir antrasis. Medikai savo pacientei vaizdingai paaiškino, kad jos "apsirgę" inkstai buvo pūslėti, primenantys vynuoges, išsipūtę kaip duonos kepalai ir kiekvienas svėrė per kilogramą. Štai jau penkeri metai, kai moteris yra itin sunkus ligonis, pirmosios grupės invalidė. Liga sujaukė ne tik pačios Marytės įprastą gyvenimo ritmą, bet ir tarsi į rėmus įspraudė visos jos šeimos kasdienybę. Iš pradžių mažiau dar žinojusiai apie savo ligą ir tokio pat likimo ligonius Marytei atrodė, kad ji gyvena paskutiniąsias savo gyvenimo dienas. Moteris nekantraudama laukė donoro ir jo inksto persodinimo operacijos. Tačiau tokių laukiančių - ne ji viena. Ir ne kiekvieno donoro inkstas gali jai tikti. Pirmieji metai, laukiant donoro, moteriai buvo kančios, svarstymų, jos galvoje nuolat vykdavusių "teismų" metai. Marytei buvo nelengva susitaikyti su mintimi, kad ji tarsi laukia kito žmogaus, kurio dėka pati išgyventų, mirties.
Viskas - lemties rankose
- Savo ligos nuo artimiausių žmonių neslėpiau, - prisiminė Marytė vieną ją sukrėtusį atvejį. - Kai mūsų šeimos draugų mama staiga susirgo insultu, mirties patale atsidūrusi moteris savo vaikų prašė "pasirašyti popierius su daktarais", kad jie paimtų jos sveiką inkstą ir "būtinai atiduotų Marytei". Ligonė labai norėjo, kad ta jos organizmo dalelė man tiktų. Kai draugai man apie tai pasakė, aš sutrikau: iki tol taip laukusi donoro, tuokart aš net negalėjau ryžtis tyrimams, kurių atsakymai pritartų inksto persodinimo galimybei arba ją paneigtų. Aš jaučiausi kaip koks grobuonis, laukiantis draugų motinos mirties! Tos moters poelgis mane labai sujaudino. Ji buvo tokia stipri, kad net mirties patale vilties tikėjosi ne sau, o kitam.
Anot Marytės, prireikė daugiau nei metų, kad atsikratytų grobuonio įvaizdžio. Kuo labiau gyvenimas grasino mirtimi, tuo labiau ji pradėjo į jį kabintis. Marytė sako, kad bene didžiausią įtaką tam turėjo jos šeima - iki šiol itin dėmesingas, nuo bėdų nepabėgęs vyras ir vaikai, kuriuos motina nori matyti užaugusius. O minčių "teismus" iš Marytės galvos "iškrapštė" vilnietis chirurgas Česlovas Andreika, savo pacientės nuotaikas suprantantis, kaip mėgstama sakyti, iš pusės žvilgsnio.
Šiandien Marytė linkusi visų bėdas ir džiaugsmus "nurašyti" likimui. Anot jos, nepakeičiamai toks yra lemties valdomas gyvenimas - vieni gimsta, kiti miršta. Vieni miršta nuo ligų, kiti, dar visai jauni, žūsta per tragiškus įvykius, nelaimingus atsitikimus. Pastarieji - bene didžiausia donorų laukiančių nepagydomų ligonių viltis. Beje, Marytei buvo pasiryžę padėti keli jos artimiausi žmonės, tačiau jie negali tapti donorais dėl neatitinkančios kraujo grupės ar kitų inkstui persodinti netinkamų rodiklių.
Ligonė - už organų donorystę
- Kai tik randu kokį straipsnį spaudoje apie donorystę, labai džiaugiuosi, kad yra sąmoningų žmonių, kurie, kaip mes sakome, supranta, jog žemelei ir taip užtenka - kam viską išmesti? Būtinai ir jūs paraginkite žmones apsispręsti ir pasirašyti dėl donorystės, jeigu jie kada nors patektų į tokią situaciją, - kelis kartus kartojo Marytė. - Ką gali žinoti: šiandien esi sveikas, o rytoj jau pats gali balansuoti ant gyvybės ir mirties ribos. Mielai aukočiau savo organus ir aš, bet mano, tokios ligonės, netinkami.
Prieš porą metų Marytė buvo skubiai pakviesta atvykti į Vilnių, nes atsirado proga persodinti vieną inkstą, visi reikiami donoro ir ligonės organizmų rodikliai atitiko. Marytės teigimu, sužibus realiai vilčiai, apėmė žodžiais nenusakomas jausmas: nežinojo, grįš ar negrįš į namus, dar matys, apkabins savo žmones ar jau ne? Operacija buvo ilga ir sunki. Nors duomenys apie donorus įslaptinti, Marytė labai norėjo sužinoti, kas buvo jos gelbėtojas. Medikai to nesakė. Tačiau netrukus po operacijos Marytei į rankas pakliuvo "Akistata", kurioje buvo plačiai aprašyta vienos kraupios avarijos, nusinešusios paauglės gyvybę, istorija. Marytė pagal kelis faktus suprato, kad po operacijos ji viliasi gyventi būtent tos mergaitės gyvybės kaina. Medikams beliko tai tik patvirtinti. Deja, po kurio laiko Marytės organizmas atmetė persodintą inkstą, ir moteris vėl liko su savo bėda. Savijauta buvo labai bloga. Įgyta patirtis kartais Marytę gąsdina, tikintis naujos persodinimo operacijos.
- Mane buvo apėmęs slegiantis kaltės jausmas dėl nesėkmės, - prisipažino Marytė. - Buvo nesmagu, kad geradarių auka nuėjo veltui, svarsčiau, kaip galėčiau apie tai pasakyti žuvusios mergaitės artimiesiems. Susiradau jų namų telefoną ir po kokio mėnesio, kai jau pradėjau geriau jaustis, paskambinau mergaitės motinai. Jaučiau - kalbamės šiltai, kaip dvi geros, artimos draugės, tačiau dukterį praradusi moteris, išgirdusi apie inksto atmetimo reakciją, labai sutriko - lyg nustebo, lyg net pyktelėjo. Ją turbūt pradėjo taip pat graužti kaltės jausmas - o gal nereikėję "dalinti" dukters kitiems? Manau, apie tai - persodinimo operacijų sėkmes ir nesėkmes - turėtų būti kuo daugiau rašoma spaudoje, kalbama televizijos laidose. Mes, donorų laukiantys ligoniai, jau nusiteikę, kad ne visos pasakos baigiasi laimingai. Tai turėtų žinoti ir donorystei pasiryžę žmonės. Beje, su mergaitės, kurios inkstas bandė mane gelbėti, motina vėliau buvome susitikusios, retkarčiais pabendraujame ir dabar - aš visada būsiu dėkinga tai šeimai už nesavanaudišką dėmesį net nepažįstamiems ligoniams.
"Prisirišusi" prie aparato
Nuo tada, kai liko be abiejų inkstų (tai labai retas atvejis), Marytė Jasukynienė yra nuolatinis hemodializės skyrių pacientas. Kazlų Rūdos mieste gyvenanti moteris į Marijampolę važinėja beveik kaip į darbą - kas antrą dieną. Čia jai, kelioms valandoms prijungtai prie dirbtinio inksto aparato, atliekamos būtinos procedūros. Be jų ligonė tegalėtų gyventi vos keturias paras: organizme kauptųsi skysčiai, ligonę kankintų dusulys, tai kenktų širdžiai, organizmą apnuodytų susikaupusios nuodingos medžiagos. Viso to pasekmė - mirtis. Laukiant persodinimo operacijos (susidariusios tokių ligonių eilės, kuriose jie laukia ne tik mėnesiais, bet ir metais, o ne vienas ir numiršta, pakirstas ligos), vienintelė išeitis - hemodializė. Prieš keletą metų tokios procedūros buvo skausmingos, alinančios, liguistai svaiginančios. Dabar - pažangesnė aparatūra, kurios dėka prie dirbtinio inksto aparato prijungtas ligonis beveik nieko nejaučia, tik keturias valandas ramiai guli. Tiesa, po procedūros žmogus dar kelias valandas būna nedarbingas, priverstas ilsėtis. Būna, kad iš ligoninės tenka skambinti artimiesiems ir prašyti pagalbos kelyje į namus. Beje, kiekviena hemodializės procedūra kainuoja 280 litų. Laimei, moka Ligonių kasa, o ne patys ligoniai.
- Taip ir gyvenu, vilties nepraradusi, "prisirišusi" prie aparato, - optimistiškai nusiteikusi Marytė. - Mano ir mano šeimos gyvenimą tai pakreipė visai kitokiu kampu. Esame priversti atsisakyti ilgesnių kelionių, rimtesnių atostogų, virtuvėje viešpatauja dietos, o šeimos nariai nuolat "budi", ar man nepablogėjo. Anksčiau gyvenome labai aktyviai, todėl dabar šeimai nelengva susitaikyti su mano liga. Aš pati jau susitaikiusi - man jau nebaisu pagalvoti, kad galbūt gyvenu paskutinę savo gyvenimo dieną. Tik labai neramu, kad toks pat likimas gali ištikti ir vieną mano sūnų, kuris - jau žinome - paveldėjo mano ligą. Žinoma, viltis miršta paskutinė.
