Alfonsas Vadoklis pasirodė gal po dešimties minučių. Per tą laiką spėjau išgerti dar vieną puodelį kavos su "Metaksa". Pasmirdusios žuvelės nibrė buvo biurokratiškai apniukusi - kaip, girdi, drįstu trukdyti tokį svarbų asmenį?
- Fukai, pamiršai, ką sakiau praeitą kartą? O gal manai, kad gali nebaudžiamas siautėti mano kavinėje? Tai aš turėčiau išsikviesti tave pasiaiškinti.
Šiknius Vadoklis kalbėjo atžariai, tačiau nedrįso pakelti į mane akių.
- Nesikelk į puikybę, Chekeli. Nebūčiau čia ėjęs, jei ne svarbus reikalas. Aptarkim jį dviese. Gal galime užeiti į užbario kambarėlį?
Pastarojo meto įvykiai tame kambarėlyje, žinoma, negalėjo Chekui kelti malonių prisiminimų, todėl jis tuoj pat energingai papurtė galvą.
- O kam? Kavinė tuščia, galime įsitaisyti prie bet kurio staliuko, - ir nužingsniavo į salės gilumą. Norom nenorom turėjau sekti iš paskos. Tikriausiai sumautame šito šikniaus "Volvo" sėdi du ar trys galvažudžiai, tačiau Chekas apsimeta nė nenujaučiąs, kodėl panorau su juo susitikti. Arba vaidina naivuolį, arba spendžia man pinkles. O gal mano, kad būdamas įgaliotasis atstovas Kaunui, jis turi diplomatinį imunitetą? Nusičiurkšt man ant jūsų biurokratinių struktūrų!
Nutariau veikti be jokių įžangų. Nė kiek neabejojau, kad Chekas partrenkė Ingą, tačiau turėjau šitam pasmirdusiam kupranugariui įrodyti, kad vykdau teisingumą, nors pats degiau kerštu.
- Duok cigaretę, - paprašiau.
- Argi tu rūkai? - nieko neįtardamas pasidomėjo Alfonsas Vadoklis.
Vis dėlto ištraukė "West" pakelį ir kyštelėjo man. Paėmiau vieną cigaretę ir užsirūkiau. Tiesą sakant, man to tik ir reikėjo: rūkaliai paprastai dūmija tos pačios rūšies cigaretes. Vadinasi, visiškai įtikėtina, kad tuščią "West" pakelį prie Neries išmetė Chekas. Tačiau dabar jis nerūkė. Gal nenorėjo išsiduoti, kad nervinasi? Juk jam turėjo velniškai rūpėti, kam aš jį išsikviečiau.
- Kaip važiuoja tavo "Volvo 320"?
- Norėtum pirkti? - išsišiepė krokodilas.
- Važinėji po miškus neleistinose vietose, - dėsčiau neskubėdamas. - Palieki vėžes ir dar kai ką, - ištraukiau polietileninį maišelį su "West" pakeliu ir pakišau Vadokliui panosėn. - Šnipinėji pro žiūronus. Gal tu koks iškrypėlis, Chekai?
- Ko nori? - pabandė viršininkišką toną pasmirdusi žuvelė.
- Gal ir tu norėjai pasidulkinti su Ingute? Seksuali merga buvo, ar ne?
- Su šita šliundra? - net pasipurtė Alfonsas Vadoklis. - Ji čia kiekvieną naktį vis su kitu tratinosi. Patikėk, aš tikrai žinau.
Dėbtelėjau į Cheką ir supratau, kad neįvertinau jo suktumo: jis norėjo mūsų pokalbį paversti dviejų bernų papliurpimu apie eilinę kekšę. Man parūpo šiek tiek jį paprovokuoti.
- Nagi, pasakok, ką apie ją žinai.
Tegu mano, kad užkibau ant jo meškerės.
- Jos meilužiai buvo Altas su Monke, Bičas su Plonu...
- O Kliovas?
Mūsų akys netyčia susitiko. Alfonsas Vadoklis neramiai krustelėjo.
- Kliovas ne... Jis su šitom neprasidėdavo...
- O tu, Chekai?
- Aš? Žinoma, ne. Klausyk, Fukai, ko tu mane tardai? - pasmirdusi žuvelė, matyt, pradėjo kažką nujausti. - Juk sakei, kad turi labai svarbų reikalą.
- O taip, tai ir yra pats svarbiausias reikalas!
- Inga? - Chekas gaižiai susuko nosį.
- Šiąnakt ji mirė klinikose. Vakar ją kažkas partrenkė mėlynu "Volvo".
- Mėlynu "Volvo"? - pakartojo reptilija. - Ir tu manai...
- Taip, aš manau, kad tai tu padarei, - pabaigiau už jį neleidžiančiu abejoti balsu.
- Fukai, nepersk į vandenį! Kas tau šovė į galvą?
Valandėlę tylėjau, leisdamas dvokiančiam kupranugariui dar labiau sunerimti. Kad ir būdamas "stambus" žmogus, Vadoklis elgėsi kaip eilinis kretinas, stovintis už baro. Jis sukiojo galvą į šonus, tampė kaklą, tarsi jį smaugtų kaklaraištis.
- Užvakar tu sekei mane ir Ingą prie Neries. Smarkiai nuobodžiaudamas ir išrūkei pakelį "West". Nemėgink neigti: aš atsekiau tavo automobilio vėžėmis.
- Ar maža kas kur važinėja ir rūko "West"? - nenorėjo pasiduoti Chekas.
Tada aš jam kyštelėjau panosėn maišelį su saga.
- Nagi parodyk švarko atvartus. Ak, koks tu netvarkingas, Chekai! Galėjai ką nors įsisiūti.
- Na ir kas? - paniekinamai sušnypštė pasmirdusi žuvelė. - Aš ten buvau. Vilniaus bosai liepė tavimi pasidomėti. Pasižiūrėjau ir nuvažiavau. Baisiai čia man įdomu...
- Meluoji, Vadokli! Stypsojai visą naktį. Slankiojai aplink mūsų stovyklą. Žiūrėjai, kaip mes mylimės. Iškrypėlis! Impotentas! Aš juk naktį vos neužlipau ant tavęs.
- Neprasimanyk, - niurzgė pašvinkęs kretinas. - Ne aš ten buvau...
- Ką tau liepė nudaigoti Vilniaus šikniai? Mane ar Ingą?
- Kokios čia provokacijos? - riktelėjo dvokiantis šunsnukis ir triukšmingai atsistojo. Bet tą pačią akimirką nutvėriau jį už alkūnės ir vėl pasodinau. Apžora trypčiojo už baro, matyt, laukdamas, kada jį Chekas pasikvies į pagalbą. Be didelio vargo būčiau sutvarkęs juos abu, tad nė nemaniau, kad reikia slėpti savo kėslus.
- O vakar Raudondvario plente už viaduko tu partrenkei Ingą savo "Volvo 320". Neišsiginsi. Vaikai matė, galvijau!
- Ne aš! Aš ten nebuvau... - mėgino protestuoti beždžionvaikis.
- Kas tau padėjo? Kas iškvietė Bareikytę į gatvę? Juk nesėdėjai savo sumautoje mašinoje pusę dienos už kampo? O gal pats pakvietei į susitikimą? Sakyk!
Staiga Chekas pasitempė, paraudo ir virpančiu nuo pastangų balsu iškošė:
- Nieko tu nesužinosi, Fukai! Esi mažas žmogus: sėdėk ir tylėk. Ar nesupranti, kad turi man besąlygiškai paklusti?! Kokios čia dar apklausos?
Tą akimirką mano kantrybė trūko: nutvėriau Alfonsą Vadoklį už sprando ir prilenkiau prie stalo.
- Ak tu, šūdžiau! Sutraiškysiu kaip tarakoną!
Kad ir koks įniršęs buvau, vis dėlto pastebėjau, kad Chekas iš vidinės švarko kišenės bando ištraukti ranką. Ten, be abejo, pistoletas. Pastūmiau iš visų jėgų stalą, ir Alfonsas Vadoklis bildėdamas su visa kėde tėškėsi ant grindų. Dar po akimirkos primygau koja jam kaklą. Stebėjau jo bergždžias pastangas išplėšti iš kišenės pistoletą.
- Duokš, ką ten turi.
Tai buvo modernus rusiškas revolveris RSA-1. Užlaužiau Chekui ranką už nugaros, ir ginklas blinktelėjo ant grindų. Per salę jau šuoliavo Apžora, tad delsti negalėjau.
- Ramiai, - pasakiau atstatydamas revolverį į barmeną Vytautą. - Sėsk, vaikine, prie ano stalo ir paklausyk.
Apžora, be abejo, suprato, kad tokiais atvejais nejuokauju. Jis prisėdo už poros staliukų.
- Pagaliau mums reikia išsiaiškinti tą svarbiausią reikalą, - pratariau įremdamas ginklą Chekui į smilkinį. - Nė nebandyk krustelėti, pašvinkusi žuvele. Aiškiai ir teisingai atsakinėk į mano klausimus. Ar supratai?
Dvokiantis krokodilas Vadoklis gulėjo kietai užsimerkęs. Nei prieštaraudamas, nei pasiduodamas. Ūmai pravėrė akis ir dėbtelėjo į duris. Ak, štai ko tu tikiesi: jei kas užsuktų į kavinę, turėčiau baigti šią nemalonią procedūrą. Bet juk man tereikia tik sekundės, kad kulka ištaškytų tavo smegeninę, Chekeli. Vis dėlto liepiau Apžorai užrakinti duris, o raktą įdėti man į delną. Barmenas vaikščiojo ant pirštų galų - gal iš baimės, o gal norėdamas pavirsti šešėliu. Netikiu, kad jis buvo beginklis, bet, matyt, bijojo padaryti įtarimą keliantį judesį.
- Pakartosiu savo klausimą - suniurzgiau spūsteldamas revolverį. - Kas tau padėjo? Kas iškvietė Ingą į gatvę?
Vadoklis, be abejo, puikiai suprato, kad jeigu pradės pasakoti apie nužudymo aplinkybes, savaime prisipažins, jog tai jis viską padarė. Užtat gulėjo šnopuodamas iš baimės ir nevilties, bet užsispyrusiai nepratardamas nė žodžio.
- Nagi! - riktelėjau ir nesitaikydamas šoviau į puošniausią baro butelį. - Tai perspėjamasis šūvis. Kalbėk, iškrypėli!
- Tu už tai atsakysi! - iškošė pro dantis išsigimėlis.
- Aš? Atsakysiu? - nusijuokiau paniekinamai. - Aš aukščiausia valdžia! Šiku ant tavo Vilniaus bosų! Supratai?
Šunsnukis Vadoklis vis dar, matyt, tikėjosi išsisukti. Vis dar negalėjo patikėti, kad esu galutinai jį pasmerkęs. Koks nusikaltėliškas naivumas! O gal tiesiog manė, kad dažyta blondinė Inga - per smulkus objektas, kad dėl jos nesiryšiu teptis rankų. Spyriau jam į kepenis. Dvokiantis kupranugaris susirietė ir pradėjo žagsėti.
- Kas man iš to? - galiausiai sušvokštė jis.
- Laimėsi porą minučių gyvenimo, - nusišaipiau. - Bandyk pasiteisinti, šunsnuki!
- Aš... nekaltas... man liepė, - inkštė beždžionvaikis. - Tai įsakymas.
- Kas įsakė? Vilniaus kiauraklyniai?
- Aha, - linktelėjo galvą Alfonsas Vadoklis ir viltingai sužiuro į mane - jam turbūt pasivaideno, kad man tai padarė didelį įspūdį.
- Motyvai? - pasidomėjau.
- Jie neaiškino... Sakė, kad dingo ponia Vilma. Kažkas matė, kaip trys vyrai įsisodino ją į mašiną. Bosai buvo labai supykę.
- Reikėjo pirmiausia pasakyti man. Kaip gali veikti mano teritorijoje be mano žinios?
- Supratau! - beveik atraportavo Chekas.
- Deja, per vėlai.
- Jie sakė, kad tai antras įspėjimas tau... Trečio, sakė, nebus...
- Koks įžūlumas! - jau pradėdamas niršti spyriau Vadokliui į šikną. - Atsakyk pagaliau, kas tau padėjo?
Kretinas Chekas ilgokai markstėsi, kol galiausiai išstenėjo:
- Kaifas.
- Kaifas? Jis iš Alto skyriaus? - pamėginau įsivaizduoti, kuris iš jaunųjų kupranugarių tai galėjo būti. - Kokie smirdžiai ten susibūrę! Ką jis jai pasakė?
- Žadėjo papasakoti, kaip palaidojo Altą.
Kokia trenkta ji buvo, pagalvojau pats sau. Niekaip negalėjo išmesti iš galvos to šunvaikio. Bet kartu pajutau nuoskaudą, kad dažyta miškų deivė Inga Euridikė paskutinę akimirką galvojo ne apie mane, o apie tą kalės vaiką Altą. Po galais!
Atitraukiau revolverį nuo dvokiančios žuvelės smilkinio. Suabejojau savo sprendimu? Taip, matyt, pagalvojo ir kretinas Chekas, nes jo akyse šmėstelėjo išsigelbėjimo viltis. Tačiau tai buvo tik akimirkos silpnumas. Bosas negali pasiduoti dvejonėms. Štai kuo pavirto mano svyravimas, kai nepajėgiau pribaigti pelkių rainosios Vilmos Gitanos Juditos. Abejonė, tokia būdinga civilizuotam žmogui, jį ir pražudo.
Mostelėjau Apžorai, kuris stypsojo už kelių staliukų, ir kyštelėjau revolverį RSA-1. Šunsnukis barmenas net pakratė rankas, tarsi būčiau jam siūlęs paimti gyvatę.
- Tu turi jį nušauti! Supratai? Arba pats padėsi galvą! - ir kilstelėjau ginklą sulig jo kakta.
- Aš? Ne, ne! Negaliu! - vapėjo virpančiomis lūpomis dvokiantis šiknius. - Geriau...
- Ką geriau? - iš tikrųjų nusistebėjau. - Geriau pats kojas pakratysi? Tai dvėsk, šunie! - ir iššoviau jam palei pat ausį.
Šliužas Vytautas griuvo tarp staliukų, tarsi jį iš tiesų būtų pakirtusi kulka. Kai pasilenkiau prie jo, buvo išblyškęs lyg lavonas. Ir, regis, net nealsavo.
- Imk, - pasakiau įsprausdamas jam į delną revolverį.
Tuo metu kretinas Chekas pamėgino pašliaužti po staliuku. Teko smagiu spyriu sugrąžinti jį į ankstesnę vietą.
Apžora keliais atslinko prie savo šefo ir bendraverslininkio Alfonso Vadoklio. Prikišo jam prie pakaušio revolverį ir užsimerkė. Laukiau šūvio. Vieną, dvi, tris akimirkas. Kol pamačiau, kad ginklas pamažu gręžiasi į mane. Šunsnukis barmenas gana savotiškai pasirinko. Nemaniau, kad jis turės tiek drąsos.
Kol traukiau iš kišenės "Reck-Government", galvažudys Apžora iššovė. Garbė Dangaus karaliui, kad nepataikė. Pakartoti šūvio jam neleidau. Gana tokiam šikniui žaisti revolveriu. Žinoma, buvau daug taiklesnis: kulka suaižė jam tarpuakį. Iš skylutės ėmė veržtis kraujas. Apžora susvyravo ir sukniubo ant grindų.
- Nešauk! - ėmė maldauti Chekas. - Ar tau dar mažai kraujo?
- Alfonsai Vadokli, tu pakėlei prieš mane ranką, o dabar šaukiesi gailestingumo? - ciniškai nusišaipiau. - Tik per tave "atidavė galus" šitas pusgalvis narkotikų prekeiva. Kaip gali tikėtis, kad būsiu mielaširdingas?
- Aš nutrauksiu visus ryšius su Vilniaus bosais, - švebeldžiavo Chekas. - Ištikimai tau tarnausiu. Prisiekiu!
- Man nereikia tokių tarnų. Niekas dar neišvengė mirties, kam buvau ją paskyręs.
- Bet, Dieve mano, už ką? Aš tik vykdžiau įsakymą...
Išsitraukiau iš kišenės paketukus su milteliais.
- Ar matai, kas čia? Apžora sakė, kad kokainas. Jūs abudu darėte gražius pinigus, naudodamiesi žmonių kvailumu ir silpnumu. Ar pats kada nors bandei?
- Niekada, - papurtė galvą šunsnukis.
- Sako, kad pauostęs matai labai gražius spalvotus vaizdus, kad patiri begalinį kūno lengvumą. Tiesiog atrodo, kad skraidai. Jokio nuovargio, jokios baimės, jokio sąžinės graužimo. Tikras rojus. Gal nori pabandyti?
- Ne, ne! Man labiau patiktų...
- Kas labiau patiktų? Kulka? Juk kulka tau nepatinka. Tai gaišk nuo kaifo. Matai, koks aš gailestingas, - kraugeriškai nusivaipiau. Praplėšiau maišelį ir pakišau Chekui panosėn. - Nagi!
Tačiau kalės vaikas, užuot uostęs, smarkiai šnirpštelėjo. Gal iš baimės. Milteliai pakilo į orą ir išsisklaidė.
- Ak tu, nususęs drieže! Tyčiojiesi iš mano gailestingumo? Renkiesi kulką? Ne? Tada daryk, ką įsakau!
Turėjau nutverti Cheką už smakro, užgniaužti burną ir užspausti šnerves. Kai paraudonavo lyg virtas vėžys ir ėmė dusti, kilstelėjau nykštį nuo šnervės ir pakišau praplėštą paketuką su baltais milteliais. Kupranugaris gražiai sutraukė kokainą iki paskutinės dulkės. Po valandėlės jo akys pradėjo blaustis, jis idiotiškai nusišypsojo, raumenys atsipalaidavo. Netrukus turėjo pajusti narkotikų kaifą. Tačiau Edvardas Milkus negalėjo būti toks kilniaširdis, kaip kam norėtųsi galvoti. Dar du kartus rūpestingai pakartojau operaciją. Vietoj idiliškų spalvotų vaizdelių gaišena Vadoklis tuoj išvys košmarus.
Iš tiesų dvokiantis skeltanagis pradėjo blaškytis ir kažką be sąryšio šūkauti. O paskui jo raumenys ėmė šokinėti kas sau - tarsi sukapotos gyvatės. Šokas! Kaip jautiesi, šunbeždžione? Ar labai gražius vaizdelius regi? O gal lakioji padangėmis tarsi šaunusis premjeras? Ei, o kodėl tau veržiasi putos per nasrus? Būsi perdozavęs?
Pagaliau pašvinkęs kupranugaris prarado sąmonę ir nurimo. Reikia tikėtis, amžinai. Ar graži mirtis, Chekai, pasmirdusi žuvele? Pakratyti kojas nuo kulkos tau būtų per didelė garbė. Šuns šuniškas galas.
Valandėlę padvejojęs - nenorėjau skirtis su ištikimuoju "Reck-Government" - nuvaliau nuo pistoleto savo pirštų atspaudus ir įspraudžiau jį Adolfui Vadokliui į delną. Mainais įsigrūdau į kišenę jo rusišką revolverį RSA-1. Reikia manyti, kad pravers. Jeigu kas ras lavonus, turėtų pagalvoti daugmaž taip: prisirijęs narkotikų Chekas visiškai pakvaišo ir nudėjo savo paslaugųjį parankinį Apžorą. Juk galvažudžiams visada atsiranda progų aiškintis raizgius savo santykius.
Dar geriau, jei tų lavonų niekas nerastų. Arba aptiktų tik apanglėjusius kaulus. Sulaužiau dar porą kėdžių ir įkūriau gražų lauželį. Valandėlę spoksojau į įsigaunančią ugnį. Sako, būna tokių trenktų padegėjų, kuriems velniškai maga vėpsoti į besiblaškančias liepsnas. Bet kai dūmai pradėjo graužti gomurį, nutariau, kad geriau viską palikti likimo valiai. Argi būtų smagu, jeigu mane čia užtiktų gaisrininkai? Tarsi kokį vaikėzą ar pamišusį ugnies garbintoją...
Apverčiau užrašą, kuris turėjo byloti, jog kavinė uždaryta, užrakinau duris ir nužirgliojau į mašinų stovėjimo aikštelę. Nustebau pamatęs, kad ten nėra Cheko "Volvo". Nejaugi atvažiavo taksi? Atidavė automobilį savo draugeliams? Turbūt apdaužė per avariją ir įkišo kur į garažą, bijodamas, kad bus atpažintas kaip Ingos Bareikytės žudikas. Dabar jau nėra ko tau bijoti, Chekai, pašvinkusi žuvele!
Kažkoks trumpaplaukis ėjo kavinės link. Tikriausiai kaifo. Nejaugi nemato, kad "Vidurnaktis" uždarytas. Uždarytas visiems laikams! Kad tave devyniolika, argi ir jį teks pakloti taikliu šūviu? Juk turbūt ne veltui sakoma, kad nereikalingas liudytojas - bjauriau už viską.
Vaikinas priėjo prie durų, trūktelėjo už rankenos ir turbūt pamatė užrašą. Regis, nusikeikė, valandėlę patrypčiojo vietoje, bet, ačiū Dievui, jam užteko smegenų apsisukti ir nešdintis atgal į savo sumautą fordą, stovintį čia pat, gatvėje.
Aplenkęs centrą, patraukiau į Partizanų gatvę. Staiga šoniniame veidrodėlyje pamačiau atlekiant mėlyną automobilį. Jis, be abejo, viršija greitį. Kur taip skubėti, po velnių, vidury miesto? Geriau įsižiūrėjęs, įsitikinau, kad tai "Volvo 320". Pasmirdę kupranugariai? Nejaugi taip greitai sklinda informacija? O gal jie tūnojo kur nors šalutinėje gatvelėje? Išsitraukiau RSA-1, atlenkiau saugiklį ir šiek tiek pristabdžiau hondą. Tegu tie kretinai privažiuoja arčiau.
"Volvo" lėkė lyg išdegęs akis. Iškišau revolverį pro langą ir nusitaikiau į vairuotoją. Tuoj jie visi išskraidys tiesiai automobiliams po ratais. Karas yra karas. Jokio pasigailėjimo ar dvejojimo, Edvardai Milkau. Bet prieš paspausdamas gaiduką suvokiau, kad vos nepadariau idiotiškiausios klaidos. Po velnių! Tavo nervai pakriko, Fukai. Paskubom įsikišau revolverį į kišenę. Prie "Volvo" vairo sėdėjo pagyvenęs vyriškis, šalia jo - beveik tokio pat amžiaus moteris. Kur juos šėtonas taip gena? Juk galėjo per neprotingą skubėjimą prarasti savo nelaimingas sielas. Tik vos pastebimas smiliaus krustelėjimas, ir būtų lėkę tiesiai ponui Dievui į langus...
