Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nemenčinė, rami Arklių gatvelė. Vienuoliktuoju numeriu pažymėtame vis dar nebaigtame įrengti name gyvena buvęs Nemenčinės nuovados vadovas Viktoras Šiušis ir trys jo mylimos moterys: žmona Henrika bei dukros - vienuoliktokė Elena ir devintoje klasėje besimokanti Vilma. Nuolat besišypsančio vyriškio veide - nė menkiausio praeityje įvykusios didžiulės nelaimės šešėlio. Beveik prieš aštuonerius metus Viktoro gyvybė kabojo ant plauko.
Nerami Velykų diena
Tai atsitiko 1994-ųjų balandžio 3-iosios vakarą. Pas tėvus atšventęs Velykas, pavakary Viktoras su šeima grįžo namo. Tuo metu jis vadovavo Nemenčinės nuovadai. Minėta diena jam buvo laisva. Tik sugrįžus budintis policininkas pranešė, jog netoliese, šalia karinio dalinio, su šautuvu ant peties vaikšto girtas vietinis gyventojas Antonas Gulbickis ir grasina "gavęs leidimą" visus iššaudyti - ir šunis, ir žmones... Vyriškis Viktorui buvo gerai pažįstamas jau dešimt metų. Jo žmona ne kartą raštu bei žodžiu kreipėsi į nuovadą nurodydama, jog sutuoktinis girtauja, mušasi, ir prašė jį sutramdyti. V. Šiušiui ne kartą teko kviesti greitąją pagalbą ir kartu su medikais lydėti Antoną į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę, iš kurios po kokios Savaitės, jau gerokai aprimęs, jis keliaudavo į namus. Deja, po kurio laiko A. Gulbickis vėl imdavo girtauti (pats gamindavo naminę) ir istorija kartodavosi nuo pradžių...
Užsispyrėlio sutramdymas
Nuėjęs į nuovadą ir radijo ryšiu išsikvietęs budintį ekipažą, Viktoras nuvažiavo į grasintojo namus. Antono namuose degė šviesa, buvo aiškiai matyti, jog šeimininkas yra ginkluotas. Pareigūnams pabeldus į langą (durys buvo iš vidaus užrakintos) ir paprašius atiduoti šautuvą, pasigirdo grasinimas visiems eiti šalin, nes tuoj pasipilsią šūviai. Reikėjo bet kokia kaina šį žmogų nuginkluoti. Toje pačioje nuovadoje dirbantis kolega keliais spyriais išlaužė duris, o Viktoras nedelsdamas smuko vidun. Koridoriuje ir kambaryje buvo visiškai tamsu - šeimininkas išjungė šviesą. Ieškodamas elektros jungiklio V. Šiušis pasisuko, tačiau tą pačią akimirką išgirdo šūvį ir kairiajame šone pajuto deginantį skausmą. Bandydamas apsiginti, Viktoras iš savo tarnybinio ginklo taip pat paleido tris šūvius. Kulkos nieko nekliudė. V. Šiušis jautė, jog silpsta, bet suvokė, jog reikia iš čia kaip nors išeiti, nes namų šeimininkas juos visus iššaudys - lauke likę kolegos ginklų neturėjo... Viktoras išsvirduliavo į kiemą, priėjo prie automobilio, kolegoms atidavė pistoletą. Tuo metu iš karinio dalinio pareigūnams į pagalbą jau skubėjo pastiprinimas. Deja, Viktoro sąmonė aptemo...
Gyvenimas baltoje palatoje
Ligoninė, ilgas bei sunkus gydymasis atvertė naują Viktoro gyvenimo puslapį. Po visą naktį trukusios operacijos Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje paaiškėjo, jog A. Gulbickio paleista kulka policininką sužalojo labai smarkiai. Beje, jeigu V. Šiušis nebūtų pasisukęs, kulka būtų pataikiusi tiesiai jam į širdį. Medikai patikino, jog jauno vyro gyvybės nebūtų pavykę išgelbėti, jeigu jis į gydytojų rankas būtų patekęs bent 15 minučių vėliau... Viktoras turėjo iškęsti net septynias operacijas, ligoninėje su pertraukomis praleido daugiau nei pusmetį, o gydėsi iš viso apie metus. Porą mėnesių jis buvo visiškai bejėgis. Prie Viktoro lovos dieną naktį budėjo artimieji. Daugiausia valandų čia praleido žmona Henrika.
Kotletą leido tik pauostyti
Viktoras dabar su šypsena prisimena pačias sunkiausias savo gyvenimo akimirkas. Sužalojimai buvo nepaprastai sunkūs ir pavojingi, todėl jau po pirmosios operacijos prasidėjo įvairios komplikacijos. Sunkiai gijo perrėžtas skrandis, susidarė pūliniai... Net du mėnesius Viktoras buvo maitinamas skystu maistu per vamzdelį, o su "maišeliais" vaikščiojo daugiau nei pusę metų. Jis be galo pasiilgdavo normalaus maisto, tačiau žmona gražiai apskrudusį kotletą leisdavo tiktai pauostyti... Per gydymą netekęs net 24 kilogramų svorio vyriškis sakė, jog tiktai tuomet įvertino maisto skonį, negalėjo suvokti, kaip anksčiau valgydavo skubėdamas, be jokio pasimėgavimo.
Kas Viktorui padėjo išgyventi pačiomis sunkiausiomis akimirkomis? Į šį klausimą vyriškis atsako paprastai:
- Buvau didelis egoistas ir baisiai bijojau, kad žmona neatitektų kitam... Be to, buvo nebaigtas statyti namas, mažos dukros - kaip jos visos būtų be manęs išsivertusios? Aš tiesiog buvau priverstas išgyventi... Beje, gyvenimas ligoninėje buvo savotiškai įdomus. Tuo metu būdavo daug įvairių susišaudymų, kartais vienoje palatoje tekdavo gulėti ir su mafioziais, ir su nuo jų nukentėjusiais žmonėmis. Iš tokių ligonių lūpų išgirsdavau daug įdomių istorijų...
Atgailos nesulaukė
V. Šiušis iki šiol nepaprastai dėkingas ne tik medikams (ypač - sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės Chirurginio skyriaus vedėjui Romui Drąsučiui ir kartu su juo pirmąją operaciją atlikusiam Antanui Vaitkui), bet ir Vilniaus rajono PK vadovui Mečislovui Poplavskiui, bendradarbiams. Jie sunkioje situacijoje atsidūrusį Viktorą palaikė ne tik morališkai, bet ir parėmė materialiai. Na, o iš paties kaltininko nukentėjėlis nesulaukė nei paramos, nei užuojautos. Po pusantrų metų įvyko teismas. A. Gulbickis savo kaltę neigė, tikino, jog iššovė netyčia, koja užkliudęs užtaisytą šautuvą. Skaudžiausia tai, jog teisme A. Gulbickį itin aktyviai gynė ir nuo jo visąlaik kentėjusi žmona, ir kaimynė, kuriai kitados Antonas prie durų rankenos buvo prijungęs elektros laidus... Vis dėlto teismas įrodė A. Gulbickio kaltę ir nuteisė jį devynerius metus kalėti.
Jaunas pensininkas
Nors V. Šiušiui dar tik keturiasdešimt treji - jis jau pensijoje. Anksčiau laiko atsisveikinti su mėgstamu darbu, kuriam atidavė dvidešimt savo gyvenimo metų, Viktoras buvo priverstas dėl prarastos sveikatos. Po šio sužalojimo V. Šiušis buvo pripažintas invalidu ir negalėjo dirbti teisėsaugos sistemoje. Beje, Viktoras mano, jog jam pavyktų susirasti kokį nors darbą, tačiau tuomet tektų atsisveikinti su pensija. Šiuo metu sudėjus kuklų žmonos atlyginimą bei Viktoro pensiją kiekvienam šeimos nariui tenka po 400 litų. Tai nėra dideli pinigai, jų vos užtenka pragyvenimui. O šeima dar jauna, lėšų reikia dukroms išlaikyti, įrengti gyvenamajam namui.
- Jei būčiau šešiasdešimtmetis - galėčiau sau ramiai gyventi, tačiau dabar dar poreikiai šiek tiek didesni, - šypsodamasis guodžiasi nukentėjęs pareigūnas... - Na, o dabar, kai noriu gauti adrenalino dozę, einu į buvusią darbovietę - Nemenčinės nuovadą - ir sėdęs į tarnybinį automobilį keletui valandų tampu budinčiojo ekipažo nariu...
Visiškai pamiršti darbo buvusioje darbovietėje Viktoras negali. Vyriškis tikina, jog po to, kai jis nusivilko pareigūno uniformą ir atidavė pažymėjimą, niekas nepasikeitė. Jeigu dabar pastebėtų, jog daromas nusikaltimas - nė kiek nedvejodamas bandytų jam užkirti kelią. Jokios, net ir dar skaudesnės pasekmės, kokias jis patyrė beveik prieš aštuonerius metus, nesustabdytų...
