Remigijus RAINYS
Kelmės rajone, tarp Tytuvėnų ir garsiosios Šiluvos esančiame Vičių kaimelyje, sovietmečiu gyveno savamokslis dailininkas ir skulptorius Petras Stundžia. Jo tapytiems paveikslams pirkėjų netrūko, tačiau iš cemento skiedinio lipdomos primityvios skulptūros patiko ne visiems. Jas autorius įkurdindavo savo sodyboje, nuožulniau link kelio besileidžiančiame sklypelyje, ant melioratorių suvežtų akmenų.
Petras buvo sumanęs savo valdas kada nors paversti velnių muziejumi, todėl ant paties didžiausio akmens įkurdino patį Belzebubą. Mažesnius, iš akmens kaltus, iš medžio drožtus ar drobėje nutapytus velniūkščius P. Stundžia ketino įkurdinti mediniame vėjo malūne, kurį pastatė savo rankomis. Kai malūne atsirado ir suolai, ant kurių galėdavai prisėsti su alaus stikline rankose, į šią sodybą vis dažniau užsukdavo ne tik vestuvininkų pulkai, bet ir Šiluvos atlaiduose tuomet dar slapčiomis lankydavęsi maldininkai. Budrių partinių sekretorių pyktį tikintieji numaldydavo tvirtindami, jog lankėsi ne Mergelės Marijos apsireiškimo vietoje, o "pas Stundžios velnius".
Menininkas P. Stundžia mirė 1990 metais, taip ir nesuspėjęs pasimėgauti atgauta Lietuvos nepriklausomybe. Maldininkams jau nebereikėjo pasiteisinimų, todėl jie vis rečiau užsukdavo į Stundžios malūną. Ilgainiui jį pamiršo ir be šeimininko likusį statinį negailestingai niokoję vestuvininkai. Petro įpėdiniai nelabai tesirūpino tėvo palikimu, tad pamažu sutrūnijo vėjo malūnas, nyksta nebegyvenamas sodybos namelis, iš kai kurių skulptūrų teliko vien ant akmenų pritvirtintos kojos. Ir tik Belzebubas vis dar laukia geresnių laikų, kai kas nors imsis gaivinti šį ankščiau taip mėgtą kampelį.
Vietiniai gyventojai įsitikinę, kad P. Stundžios valdos jau seniai parduotos kažkokiam kelmiškiui, kuris neva čia nė akių nerodo, tačiau Tytuvėnų kaimiškosios seniūnijos žemėtvarkininkai tikina, kad pastaruoju metu 44 arų ploto sodybos paveldėjimo dokumentus tvarkosi Liolių seniūnijoje gyvenantis Petro giminaitis.
