Daiva NORKIENĖ
Klaipėdietis metalo laužo supirkėjas Jonas Selenis (47 m.), keršydamas už vagiliavimą, itin žiauriai nužudė keturiolikos metų paauglį Mantą Piklapį, taipogi sunkiai sužalojo bei išsityčiojo, apšlapindamas veidą (!), penkiolikmetį Algirdą Šimkų, kuris po atliktos galvos operacijos gydomas Klaipėdos ligoninėje.
Žydas
Kalnuvėnai Klaipėdos rajone - gana ypatinga vietovė. Ir ne vien dėl to, jog už keliolikos kilometrų - vasaros sostinė Palanga. Kaimelio pakraštyje įrengtas milžiniškas sąvartynas, į kurį atliekos suvežamos iš visos Klaipėdos. Sąvartyne pilna nuo ryto ligi vakaro atliekas renkančių benamių, o su šiais konkuruoja daugelis kalnuvėniškių. Beje, Kalnuvėnai nėra apgailėtinas, prasigėręs daugiabučių kaimelis. Paprasčiausiai ne kiekvienas periferijos gyventojas turi darbą, tad vieną kitą litą, kai striuka, prasimano sąvartyne rinkdamas metalo laužą. Ne išimtis ir kaimo vaikai: saldainiui, cigaretėms ar panelei pavaišinti jie užsidirba supirktuvėn nutempę seną šaldytuvą, puodą ar sukiužusį bidoną.
Jonas Selenis, dėl sugebėjimo suktis apylinkėse pravardžiuojamas Žydu, šalia sąvartyno atidaręs metalo laužo supirkimo punktą. Sako, jog tokį verslą Jonas paveldėjęs iš savo uošvio, tai yra "buvusio Žydo". Klaipėdoje gyvenantis verslininkas dienomis sėdi savo punkte Kalnuvėnuose, o vakarais ir per išeigines jo neaptverta metalo atliekų aikštelė lieka nesaugoma. Nenuostabu, kad rytais jis dažnai pasigesdavo dalies metalo: slapčia įsisukę vietos vagišiai jį paprasčiausiai perparduodavo kitiems supirkėjams. Vieną naktį J. Selenis nusprendė pasilikti ir paslaptinguosius vagis pagauti. Užsisklendė mažytėje, nelabai nakvoti tinkančioje būdelėje ir ėmė laukti.
Kruvinoji naktis
Mantas Piklapis (14 m.), Algirdas Šimkus (15 m.), Mindaugas Gasys (16 m.) ir toks į Kalnuvėnus dažnai užsukantis Marius nutarė pastarojo opeliuku aplankyti kitame kaime gyvenančias paneles. Mamoms paaiškinę, kad grįš kitą rytą, vyrukai padarė "po burnelę" (patys tvirtina, jog "tik alaus"). Vidurnaktį atsisveikino su mergaitėmis, o išsimiegoti nutarė kur nors pašalyje mašinoje. Visi, išskyrus pilnametį Marių, bijojo grįžti "su kvapeliu", mat nuo gimdytojų būtų gavę pylos. Opelį pastatė jiems pažįstamoje vietoje netoli sąvartyno ir užsnūdo. O toliau remsimės Algirdo Šimkaus, ne per seniausiai atgavusio sąmonę po smegenų operacijos, pasakojimu.
- Atrodo, kažką sapnavau, kai staiga pajutau smūgį į galvą. Atsimerkiu, matau, kad šalia mūsų mašinos stovi Žydas ir mojuoja kažkokiu metaliniu vamzdžiu. Paskui man per galvą davė dar ir dar kartą, tačiau tik iš pradžių jaučiau skausmą, vėliau jis nurimo. Mačiau, kaip, palikęs mane, Jonas mušė per galvą Mantą, tuo tarpu Marius ir Mindaugas suspėjo pabėgti.
Mantą bei Algirdą, išvilkęs iš automobilio, metalo supirkėjas be atodairos daužė metalo strypu. Algirdas teigia apsimetęs mirusiu, todėl įniršusio vyro smūgiai laikinai liovėsi. Tačiau Mantas buvo kankinamas baisiai.
- Jam ant kaklo užnėrė virvę ir smaugė, paskui nejudantį įgrūdo į mūsų opelio bagažinę, - pasakojo A. Šimkus. - Mane taip pat įvertė į automobilį, pats sėdo prie vairo ir kažkur mus vežė.
Šiandien visa apylinkė baisisi solidaus žilstelėjusio, negirtaujančio, aukštąjį išsilavinimą turinčio vyro įvykdyta egzekucija. Nesitenkindamas tuo, kad aukos vos kvėpuoja, nuvežė jas į šalia sąvartyno esančią atliekomis užverstą žvyrduobę ir tęsė kankinimus. Pasak Algirdo, Mantą jis tiesiog už ant kaklo užnertos virvės ištraukė iš bagažinės ir vėl mušė. Kelis kartus spyrė į galvą ir Algirdui, tačiau šis stengėsi neišsiduoti, kad yra gyvas.
- Paskui J. Selenis pasakė, kad dabar mane apmyš, atsisagstė kelnes, ir pajutau, kaip per veidą, plaukus bėga dvokiantis jo šlapimas, - pasakodamas Algirdas dar nežinojo, kad jam pačiam įlaužtas kaukolės skliautas, kad jo geriausias draugas Mantas nebegyvas.
Būtinoji gintis?
Vidaus reikalų ministerijos išplatintose įvykių suvestinėse buvo pažymėta, jog J. Selenis metalo strypu apsigynė nuo vagių. Šiuo metu Klaipėdos rajono prokuratūra tiria, ar verslininkas neperžengė būtinosios ginties ribų. "Akistatos" žurnalistai, panorėję išgirsti metalo supirkėjo poziciją, buvo apgauti. Kai būdami Klaipėdoje J. Seleniui paskambinome mobiliuoju telefonu, šis pasakė savo adresą, pakvietė susitikti ir prižadėjo laukti prie lango arba kieme. Tačiau už keliolikos minučių jo bute jau niekas nebekėlė telefono ragelio, o laiptinės durys buvo užrakintos. Tikriausiai žmogus nepanorėjo apsiginti ir pasiteisinti ne šiaip sau: juk vargu ar rastų paaiškinimą, kodėl, išsibėgiojus dviem vyresniems jų draugams, taip žiauriai mušė maldavusius pasigailėti ir tikrai nesipriešinusius vaikus. Šiek tiek lengviau sužeistas Algirdas dar prieš operaciją artimųjų ir medikų klausinėjo, kur Mantas, rodė, kaip šis cypė smaugiamas Žydo. Tokiu balsu, pasak medikų, inkščia žmogus, kurio sužalotos smegenys.
Rado leisgyvius
Pasprukę iš egzekucijos vietos vaikinai kaime pakvietė pagalbą. Kalnuvėniškis Andrius, vedęs tvarkingas vyras, naktį paknopstomis nuskubėjo prie sąvartyno. Pamatė keliu pareinantį J. Selenį, kuris rankose tebespaudė metalinį strypą. Nežinodamas, kas atsitiko vaikams, Andrius ėmė supirkėją švelniai kalbinti:
- Na ko tu, nebepyk. Jeigu jie vogė metalą, tai sakyk, kiek reikia pinigų, ir aš už juos užmokėsiu. Tik nereikia prieš vaikus taip, su armatūra...
J. Selenis atsakęs, kad "nieko tu nesumokėsi". Ir nuėjęs savo keliu. O netrukus Andrius apleistoje žvyrduobėje rado Mantą ir Algirdą. Tuo tarpu sveiką kailį išnešę vaikinai, laidydami į langą akmenukus, prižadino suaugusį Manto brolį Viktorą (kad neišgąsdintų motinos) ir šis atskubėjo prie brolio.
- Mantas tik atsimerkė ir užsimerkė. O kai atskubėję greitosios medikai jam leido vaistus, labai blaškėsi ir cypė, jog skauda. Kai ligoninėje jį operavo, pusė smegenų jau buvo negyvos. Neišgyvenęs nė paros, brolis mirė. Ir žinot, ką sakė gydytojai? Ir jie, ir pakviestas kunigas minėjo, kad taip sužalotų vaikų niekada nėra nematę - kraupo Viktoras.
Ne mažiau baisu jam buvo, kad solidus suaugęs vyras savo aukų negelbėjo, greitosios nekvietė, o nuvežė ir likimo valiai paliko sąvartyno prieigose. Tik atbėgęs Andrius ant žvyro tysojusius vaikinus paguldė minkščiau - ant permirkusios stiklo vatos maišų. Algirdas Šimkus, pasak medikų, po smegenų operacijos jaučiasi geriau, tikimasi, kad jis išgyvens.
Į Manto Piklapio laidotuves susirinko visa giminė, pažįstami, kaimynai, bendraklasiai. Sūnaus netekusi motina laikėsi gana tvirtai, tik vis žadėjo to nepamiršti ir nedovanoti.
- Vaiko žudiką anksčiau ar vėliau ištiks kokia nors bėda arba vėžys suries. Lazda turi du galus, - linkėjo sielvarto prislėgta moteris.
Prie karsto verkė pusė kaimo, velionio močiutė Aleksandra kelis kartus alpo, ją vis atgaivindavo amoniaku, kol pagaliau išsivežė greitosios gydytojai... Visi, pažinoję prie metalo supirktuvės nukentėjusius vaikus, tvirtino, kad tie buvę išdykę, bet ne tiek, kad nusipelnytų tokios baisios lemties. Kai kurie kaimiečiai neneigė, jog vaikinai galėjo ir pavagiliauti nesaugomoje supirktuvėje naktimis. Tačiau šitoks kraupus kerštas nesuvokiamas sveiku protu. Ir visa tai įvyko birželio 1-osios, tai yra Vaikų gynimo dienos, naktį...
