Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vis dažniau tenka išgirsti, jog mūsų tautiečiai, išvykę į užsienį uždarbiauti, ne tik nepraturtėja, bet ir patiria nemažai nuostolių, o galiausiai būna priversti grįžti namo. Štai birželio pradžioje į Didžiąją Britaniją išvykusi Vilniaus universiteto studentė Ramunė M. neseniai parvyko namo apytuštėmis kišenėmis. Susirasti gerai apmokamo darbo nepadėjo net tai, kad anglų kalbą gerai mokanti studentė dar turėjo ir kvalifikuotos padavėjos patirties. Jau pirmosiomis dienomis paskambinusi sunerimusiems tėvams būsimoji vadybininkė guodėsi, jog gatvėse ant kelioninių krepšių guli lenkai, ukrainiečiai, laukdami bet kokio darbo. Jie buvo pasiryžę pasirašyti net ir nelabai naudingą sutartį, kad tik uždirbtų bent kiek pinigų, ir dėl to sudarydavo didžiulę konkurenciją kitiems atvykėliams... Tiesa, Ramunė vis dėlto įsidarbino viename restorane, tačiau dirbti teko labai daug, o atlygis - menkas. Nusivylusi studentė patikino daugiau į Angliją nebevažiuosianti...
Šiek tiek kitaip klostėsi kaunietės Ligitos likimas. Ši 40-metė moteris Jungtinėje Karalystėje bei Airijoje yra praleidusi ne vienerius metus, tačiau visą šią vasarą buvo priversta atostogauti Lietuvoje. Moteris nusprendė darbo sezoną užsienyje pradėti rudenį, sumažėjus darbininkų srautams iš kitų šalių... Ligita patikino, jog Iš pradžių darbdaviai gana gražiai elgėsi su lietuvaičiais, bet palaipsniui jų elgesys ėmė keistis. Moteris įsitikinusi, jog padėtis pablogėjo per televiziją parodžius Šiaurės Airijoje lietuvių nufilmuotą (taip ir liko neaišku, su anglais ar su airiais jie kooperavosi) "samdinių" incidentą su darbdaviais, kuomet paslėptomis kameromis buvo nufilmuotos sunkios darbo sąlygos, kaip žmonės pardavinėjami tarsi vergai... Lietuviai liko įsitikinę, kad ši medžiaga jokios naudos nedavė, o tiktai pamokė vietos darbdavius, kaip blogai jie gali elgtis su darbininkais. Apie tai, ką teko išgyventi jai, dirbusiai pievagrybių augintoja, moteris sako galinti parašyti knygą. Tačiau trumpai tariant - darbas Airijoje, fermose, kur auginamos didžiulės grybų plantacijos, labai sunkus, santykiai su darbdaviais įtempti, socialinės garantijos - menkos... Ligita beveik neabejoja, jog santykius darbo rinkoje žymiai pakeitė padidėjęs atvykėlių iš kitų kraštų srautas...
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretoriui Rimantui Kaireliui tenka dažnai bendrauti tiek su Didžiojoje Britanijoje, tiek su Airijoje reziduojančiais mūsų šalies ambasadų bei konsulatų darbuotojais, kurie pateikia faktų apie ne itin sėkmingas mūsų tautiečių darbo paieškas. Susidūrus su tokiais žmonėmis paaiškėja, jog jie vyko į užsienį tikėdamiesi rasti darbą panašiai kaip vasarą Palangoje, įsivaizdavo, kad vos spėjus atvykti darbdaviai pripuls su pasiūlymais, kad iškart bus suteiktas gyvenamasis būstas ir t. t. Tačiau kuomet išlipus iš autobuso su 5 ar 10 eurų kišenėje paaiškėja, jog ten jų niekas nelaukia, o susirasti nakvynę bei tą įstaigą, kuri tarpininkaus ieškant darbo, teks pačiam, žmogus labai susinervina, ima "stresuoti". Yra žinoma atvejų, kai po tam tikro laiko tautiečiai būna priversti kreiptis į medikus dėl savo psichinės būklės, nes nesėkmės juos nuvaro į neviltį... Bandydami išsikapstyti iš tokios situacijos, žmonės kreipiasi į ambasadas ar konsulatus prašydami pagalbos. Pastarųjų įstaigų darbuotojai pagelbėti gali nedaug, tačiau padeda susirasti įdarbinimo įstaigą, kur yra visa informacija, pataria, kur susirasti nakvynę. Iš tiesų atvykėliui, neturinčiam svetimoje šalyje nei pažįstamų, nei draugų ar giminių, arba paprasčiausiai - lietuvių, yra labai sunku. Į tokią situaciją žmogus patenka todėl, kad būna visiškai nepasiruošęs darbui užsienyje.
R. Kairelio teigimu, prieš metus ar pusantrų, norinčių įsidarbinti užsienyje buvo žymiai daugiau. Dabar darbdaviai renkasi - kuris iš būsimųjų darbuotojų geriau žino kalbą, turi tam tikrą kvalifikaciją, sutinka dirbti prastesnėmis sąlygomis ir t. t. Taip yra todėl, kad darbo jėgos pasiūla labai didelė. Jeigu anksčiau žmogus buvo kažkuo viliojamas, tai dabar to nebeliko. Lankydamasis Didžiojoje Britanijoje R. Kairelis buvo susitikęs su profsąjungų vadovais, darbdavių atstovais, kurie pripažino, jog atvykėliai iš naujųjų ES šalių dar yra pakankamai kuklūs, sutinka dirbti tokiomis sąlygomis, kokios netenkina darbininkų britų ar airių. Atvykėliai nepriklauso asociacijoms, nėra jokių kolektyvinių sutarčių dalyviai, be jokių išlygų sutinka dirbti švenčių dienomis ir savaitgaliais. Aišku viena, jog žmonės ten plūsta užsidirbti pinigų, tačiau vis dėlto turėtų įprasti pareikalauti to, kas priklauso. Gaila, tačiau tenka pripažinti, jog kas mūsų tautiečiai dar nesijaučia esą visaverčiai ES nariai...
Didžiojoje Britanijoje veikia taip vadinamas "opt autas" - galimybė dirbti ilgesnę darbo savaitę nei numato Europos Sąjungos teisės normos. Didžioji Britanija buvo vienintelė valstybė, įvedusi "opt autą", nes ES yra ribojama darbo savaitės trukmė. Dabar čia žmogus gali dirbti 48 valandas per savaitę su viršvalandžiais. Europos komisija šiuo metu yra pasiūliusi labai stipriai apriboti darbo trukmę. Pavyzdžiui, neleidžiama dirbti ilgiau kaip 65 valandas per savaitę, bandoma uždrausti dėl to darbdaviui susitarti su darbuotoju. Mat tokiais atvejais darbdavys spaudžia darbuotoją pasirašyti sutikimą, kad šis dirbs tiek, kiek reikės. Tada jau niekas neatsižvelgia nei į žmogaus sveikatą, nei į poilsį... Vis dėlto atvykėliai iš kitų valstybių labai mielai sutinka dirbti ilgiau, nes už tai daugiau mokama. Kadangi pastarieji neprašo ir kitų papildomų garantijų, jie mūsų tautiečiams tampa rimtais konkurentais...
Bandydamos išsaugoti savo žmonėms palankią situaciją darbo rinkoje, Didžiosios Britanijos profsąjungos net yra išleidę atmintinę lietuvių kalba, kurioje smulkiai paaiškinama visa, ką reikėtų žinoti pasirašant darbo sutartį ir t. t. Mat, jeigu atvykėliai (konkrečiu atveju kalbame apie lietuvaičius) nereikalaus tokių pat sąlygų, kokis turi britai, darbdaviai mieliau samdys būtent užsieniečius...
Ar lietuvaičiai užsienyje nusipelnė pagarbos? Taip... Didžiosios Britanijos profsąjungų vadovai mūsų darbininkus vertina labai gerai, pripažįsta, jog jie yra pakankami kvalifikuoti, motyvuoti ir drausmingi. Panaši nuomonė apie mūsų tautiečius susiklosčiusi ir Šiaurės Airijoje. Net pats šios valstybės ministras per vieną susitikimą su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovais yra pasakęs, kad lietuviai, dirbantys Šiaurės Airijoje, konkrečiai Belfaste, yra labai drausmingi, patikimi ir kvalifikuoti. Aišku, smagu, kad žmonės surastą darbą vertina ir dirba labai nuoširdžiai, tačiau visuomet atsiranda ir nepritampančių, manančių, jog nėra reikalo stengtis užduotis atlikti kokybiškai, jog visai nereikalinga mokėti kalbą ir t. t. Toks požiūris čia nepriimtinas ir jo nepakeitus tenka grįžti į tėvynę...
Kur šiuo metu plūsta daugiausiai lietuvaičių? Be abejo - į Didžiąją Britaniją ir Airiją. Tai šalys, kuriose dabar galima įsidarbinti oficialiai. Švedija yra trečioji valstybė, kuri lietuviams yra atidariusi savo darbo rinką su visomis garantijomis. Tačiau čia lietuvių dirba nedaug. Pirmasis barjeras - kalbos mokėjimas. Švedų kalba ypač reikalinga dirbant mažuose miesteliuose. Pavyzdžiui, ne tik Švedijoje, Norvegijoje, Didžiojoje Britanijoje, bet ir visoje Europoje jaučiamas labai didelis slaugių poreikis (ši specialybė net vadinama deficitine). Kadangi viduriniajam medicinos personalui tenka labai daug bendrauti su ligoniais, todėl kalba tiesiog būtina. Antra, Švedija nelabai patraukli dar ir dėl žymiai brangesnio pragyvenimo lygio. Žmonės jau įprato skaičiuoti pinigus, o ypač - sunkiai uždirbtus, todėl nenori jų pravalgyti... be to, Švedijoje nėra tokių mūsų tautiečių bendruomenių, kur žmogui lengviau pritapti.
Dideli srautai neplūsta ir į Suomiją bei Daniją. Minėtų valstybių ambasadų darbuotojai patikino, jog čia dirbti važiuoja tiktai pavieniai asmenys.
Šiuo metu trečioji po Didžiosios Britanijos ir Airijos šalis, į kurią, norinčių dirbti nekvalifikuotą darbą, plūsta daugiausiai mūsų tėvynainių. Dažniausiai žemės ūkio, statybos darbais. Tokia darbo kryptis intensyvi nuo seno. Tačiau Ispanijoje yra žymiai daugiau problemų, nes ispanai dar nėra oficialiai atidarę savo darbo rinkos. Tačiau gavus leidimą dirbti čia galima sudaryti darbo sutartis. Deja, ji nebus tokia, kokia yra Didžiojoje Britanijoje ar Airijoje, kur pakanka deklaruoti, kad dirbi ir dėl to automatiškai išduodamas leidimas. Ispanijoje nustatytos kvotos, daug dėmesio skiriama savo rinkos gynimui, dėl to atvykėliai ten neskuba legalizuotis - įpratę dirbti nelegaliai. Be to, Ispanijoje žymiai agresyvesnė ir kriminalinė atmosfera, žmonėms neteikiamos socialinės garantijos.
Prieš kurį laiką darbo ieškančius lietuvaičius traukė Portugalija, tačiau pastaruoju metu tas populiarumas pranyko. Visų pirma todėl, kad ši šalis nevilioja dideliais atlyginimais, čia nėra palankios darbo sąlygos ir t. t. Vokietija taip pat domina mūsų tautiečius, tačiau ji nesistengia atverti savo darbo rinkos iki pereinamojo laikotarpio pabaigos. Kitų metų gegužę šios šalies valdžia žada peržiūrėti kvotas, darbo leidimų išdavimą - mat bent kol kas vokiečiai ir patys turi pakankamai bedarbių. Tvirtą poziciją šiuo klausimu priėmusi ir Austrija - ji taip pat neskuba įsileisti svetimšalių. Šį rudenį turi paaiškėti valstybės, kurios nuo kitų metų gegužės atidarys savo darbo rinkas. Tikėtina, jog taip pasielgs visos Šiaurės šalys, Pietų valstybės - Italija, Ispanija, Portugalija, galbūt ir Belgija, Liuksemburgas. Vis dėlto didžiausia lietuvaičių svajonių šalimi iki šiol lieka Jungtinės Amerikos Valstijos. Didžioji dauguma nori išvykti būtent ten. Greičiausiai pagrindine ir vienintele kliūtimi kol kas išlieka tiktai vizų klausimas.
Į ką, susiruošus uždarbiauti už mūsų šalies ribų, reikėtų atkreipti dėmesį, kad netektų nusivylus grįžti atgal? Į šį klausimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybės sekretorius R. Kairelis atsakė labai paprastai - esą vykstant į bet kurią šalį pirmiausia reikia gerai žinoti "žaidimo taisykles". Šiuo metu pakankamai informacijos galima rasti internete, nemažai jos pateikia ir ministerija. Tačiau dar patogiau yra apsilankyti Eures centruose, įkurtuose prie stambiausių Lietuvoje darbo biržų. Specialiai parengti Eures konsultantai pateikia reikalingą informaciją apie darbo rinką visose Europos Sąjungos šalyse. Be to, čia galima susipažinti ir su savo teisėmis bei pareigomis, sužinoti, kaip sutvarkyti dokumentus. Panašias paslaugas teikia ir privačios įdarbinimo agentūros, tačiau už tai reikia mokėti nemažus pinigus. R. Kairelio teigimu, vis dėlto važiuoti į užsienį, nežinant, kas ten laukia - pats pavojingiausias dalykas.
