Vasario 16-ją, perskaičiusi šio tinklaraščio įrašą Ordnung kaputt, paskambino viena skaitytoja ir paprašė parašyti „ką nors gero" apie vasario 16-ją.
Rašau.
Šiokia tokia priešistorė. Vokiečių pastangomis į Rusiją atgabento Lenino vyriausybė 1918 m. vasarį derėjosi su vokiečiais dėl taikos. Vasario 10-ją Trockis, dialektikos meistras, pareiškė, kad nuo šiol tarp vokiečių ir bolševikų nėra „nei taikos, nei karo". Trockis atsisakė pasirašyti su Vokietija taikos sutartį, pagal kurią Rusija netektų daug teritorijos, ir pareiškė, kad karas su Vokietija, Austrija-Vengrija, Bulgarija ir Turkija nutraukiamas, o Rusijos kariuomenė demobilizuojama. Paprastai kalbant, „imkite milines, eikite namo". Gal bolševikai tikėjosi, kad priešininkų kariuomenės irgi išsivaikščios.
Vokiečiai tokių hėgeliškų minties vingių nesuprato.
Vasario 16-ją vokiečiai pranešė bolševikams, kad paliaubos truks dar dvi dienas. Faktiškai tai buvo ultimatumas. Lietuvos Taryba tą pačią dieną paskelbė nepriklausomybę.
Vasario 18 d. vokiečiai daugiausiai rezervistų, pensininkų ir paeinančių invalidų pajėgomis pradėjo puolimą. Aišku, buvo ir gerai parengtų reguliarių dalinių, tačiau dauguma jų jau anksčiau buvo permesta į Vakarų frontą. Per penkias puolimo dienas vokiečiai užgrobė porą tūkstančių artilerijos pabūklų, daugybę geležinkelio vagonų su įvairiais trofėjais, nužygiavo apie 250 km.
Vasario 23-ją vokiečiai pateikė naują ultimatumą, reikalaudami sau dar daugiau teritorijų. Tą pačią diną ultimatumą svarstė bolševikų vyriausybė. Leninas pagrasino atsistatydinti, jeigu Liaudies komisarų taryba nepriims vokiečių reikalavimų. Komisarai sutiko besąlygiškai kapituliuoti. Vokiečių naudai jie atsisakė Lietuvos, Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos ir Ukrainos. Tokios sąlygos buvo įtvirtintos 1918-jų kovą pasirašius taikos sutartį Lietuvos Brastoje.
Prie Stalino buvo sukurta pasaka, kad vasario 23-ją bolševikai nugalėjo vokiečius prie Pskovo ir Narvos. Vokiečių ultimatumo ir bolševikų kapituliacijos diena buvo paversta Raudonosios armijos gimtadieniu.
