Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Tvarkingoje, vešliais rožių ir bijūnų krūmais apjuostoje Klišių kaimo (Rokiškio raj.) sodyboje penkiasdešimtmetė Regina Mickūnienė liko gyventi viena. Pernai, gruodžio 15-ąją po automobilio ratais Panemunėlio geležinkelio stoties kelkraštyje žuvo jaunėlis sūnus Artūras, o lygiai po dviejų mėnesių paskui jį Anapilin iškeliavo ir vyras Petras. 49 metų šeimos galva neišlaikė jį slėgusios netekties ir pats užsinėrė mirties kilpą.
Mirtinas smūgis
Pernai rudenį, lapkričio 26 dieną, Artūrui Mickūnui suėjo septyniolika metų. Vaikinukas mokėsi Panevėžio aukštesniosios technikos mokyklos pirmajame kurse, ruošėsi tapti automechaniku. Beveik kiekvieną savaitgalį jis grįždavo į namus. Gruodžio 15-ąją su draugu Mariumi Lukošiumi (jie Panevėžyje gyveno viename kambaryje) pakeleivingais automobiliais pasiekęs Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietę, Artūras su juo atsisveikino ir pasuko namų link. Laikrodis rodė penktą valandą popiet, temo, lynojo. Deja, po kelių akimirkų vaikinas netikėtai tapo kliūtimi pro šalį važiavusiai ir kitą automobilį lenkusiai "Škoda Felicia", kurią vairavo Rokiškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas Regimantas Martinėlis. Stiprus smūgis Artūrą akimirksniu parbloškė žemėn. Netrukus įvykio vietoje susirinko didelis būrys žmonių, atskubėjo netoliese gyvenusi medikė. Buvo aišku, jog pirmoji pagalba per menka, todėl kažkas pasiskubino nuvežti sužeistąjį į Rokiškio centrinę ligoninę. Apie šį tragišką įvykį Artūro tėvams pranešė vienas vyriškis, gyvenęs netoli nelaimės vietos. Regina Mickūnienė prisiminė, jog įgriuvęs trobon, tas vyras beveik rėkte išrėkė, jog tėvas skubėtų lėkti avarijos vieton ir trenktų R. Martinėliui per "snukį", nes esą šis girtas nutrenkęs jų sūnų... Nuskubėję ten, kur buvo nurodyta, Mickūnai nieko nerado - sūnus jau buvo išgabentas į Rokiškį, žmonės išsiskirstę. Ligoninėje jie sužinojo, jog Artūras komos būsenos, jo savijauta labai bloga. Buvo daroma viskas, kas įmanoma, galiausiai sužalotasis pervežtas į Kauno medicinos universiteto klinikas, kur taip ir neatgavęs sąmonės mirė.
Nei užuojautos, nei paramos
Na, o po kaimą vis plačiau sklido kalbos, jog R. Martinėlis avariją padarė būdamas girtas, lenktyniaudamas su kitu automobiliu. Daugelis žmonių, buvusių avarijos vietoje, vėliau Mickūnams tvirtino tą patį. M. Lukošius Artūro tėvams taip pat sakė, jog R. Martinėlis lėkė didžiuliu greičiu. Po kiek laiko jiems buvo perduotas anoniminis laiškelis, kuriame nepažįstamojo ranka buvo užrašytos jau minėtos įvykio aplinkybės. Žinoma, tokie dalykai tik dar labiau aitrino tėvų širdis.
Sūnaus laidotuvėms Mickūnai buvo priversti skolintis pinigų, nes abu niekur nedirbo, santaupų neturėjo. Jie vis dar vylėsi, jog parems R. Martinėlis, tačiau paramos sulaukė tik iš giminių ir kaimynų. R. Mickūnienės teigimu, kitądien po avarijos, ankstų rytą, į jų namus buvo atvažiavęs R. Martinėlio tėvas Aloyzas. Pirmiausia patikinęs, jog Regimantas buvęs negirtas, galiausiai pasakė, jog jeigu, neduok Dieve, sūnus numirtų, jie padengtų visas laidotuvių išlaidas. Kai Petras piktai atrėžė, jog žmonės matė, kad Aloyzo sūnus padarė avariją neblaivus, šis, daugiau neištaręs nė žodžio, išėjo. R. Martinėlis nei šermenyse, nei laidotuvėse nedalyvavo. Tiesa, jis kartu su žmona buvo apsilankęs ligoninėje, tačiau ne atsiprašyti, ne pareikšti užuojautos, o vien todėl, kad parodytų žymę, kuri buvo likusi paėmus kraujo tyrimams ir kad pasakytų, jog tą nelaimės akimirką buvo blaivus.
Žmonos pastangos buvo bevaisės
Artūro netektis skaudžia našta užgulė visus jo artimuosius - mamą, Kaune besimokančią seserį Editą, Vilniuje gyvenantį brolį Edmundą, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, labiausiai dėl to išgyveno tėvas. Regina Mickūnienė pasakojo, jog po šios tragedijos vyras labai pasikeitė - vaikščiojo susimąstęs, nebylus, nei dieną, nei naktį negalėdavo užmigti. Mat Artūras buvo didžiausias tėvo ramstis, dažniausiai grįždavo namo, padėdavo nudirbti visus ūkio darbus. Matydama tokią Petro būseną, žmona ne kartą siūlė jam apsilankyti pas gydytoją (buvo net kelis kartus jį užregistravusi), kad paskirtų raminamųjų, tačiau vyras buvo neperkalbamas ir niekur nėjo. Kas tuo metu dėjosi jo širdyje, jau niekas negalės pasakyti. Aišku tik tiek, jog vyrą slėgė ne vien netekties skausmas. Jis išgyveno ir dėl likusių skolų. R. Mickūnienė sakė ne kartą jį raminusi, guodusi, jog kiaulė atsives paršiukų, kuriuos pardavus bus galima padengti dalį skolų, juo labiau jog jas grąžinti niekas nevertė. Tada Petras vis užsimindavo, jog nebeliko padėjėjo, jog nejuda byla, iškelta po sūnaus žūties, jis nekviečiamas į apklausas (pats ieškojo liudininkų ir juos vežė į Rokiškio policiją duoti parodymų), kad savo pažado taip ir netesėjo R. Martinėlio tėvas. Galų gale tėvo nervai neišlaikė ir jis, praėjus lygiai dviem mėnesiams po avarijos, pasikorė. Tiktai prieš savaitę jam buvo suėję 49 metai.
Pasakodama apie jos šeimą ištikusią tragediją (beje, pernai liepą moteris palaidojo kartu gyvenusį tėvą, o prieš tai, balandžio mėnesį, Anapilin teko lydėti ir brolį) Regina Mickūnienė piktinosi, jog iki šiol nenubaustas Regimantas Martinėlis. Moteris sakė girdėjusi, jog jis turįs stiprų užnugarį, jam netrūksta užtarėjų policijoje ir, matyt, todėl, po avarijos praėjus pusmečiui, apie bylos eigą nieko negirdėti... Dabar vienai gyventi ir ūkininkauti poniai Reginai labai sunku. Be to, iš paskos vis dar velkasi skolų šleifas...
Byla bus atnaujinta
Praėjus kelioms dienoms po avarijos, Rokiškio policija iškėlė baudžiamąją bylą, tačiau šių metų vasario 21 dieną ji buvo sustabdyta. Policijos komisaras Stasys Meliūnas patikino, jog bylos sustabdymas dar nereiškia, kad ji nebus atnaujinta. Šiuos komisaro žodžius netrukus patvirtino Tardymo poskyrio viršininkas Sergejus Korznikovas. Jis šių eilučių autorei pranešė, jog ką tik gautos autotechninės ekspertizės išvados, surinkta pakankamai medžiagos, todėl artimiausiu metu bus priimtas procesinis sprendimas. Pareigūnai patikino, jog apklausti visi įvykio liudytojai, be to, kraujo tyrimas parodė (jų teigimu, R. Martinėlis tuoj po įvykio buvo nuvežtas į psichiatrijos ligoninę paimti kraujo tyrimui), jog tiek nukentėjėlis, tiek tarnybinį automobilį vairavęs priešgaisrinės tarnybos pareigūnas buvo blaivūs. Nenorėdamas įvykiams užbėgti už akių, komisaras S. Meliūnas paaiškino, jog net ir tuo atveju, jei R. Martinėlis būtų išteisintas, jis turėtų atlyginti laidotuvių išlaidas. Turėtų, bet iki šiol neatlygino. Nors kaip pareigūnas R. Martinėlis turėtų žinoti Civilinio kodekso 493 straipsnį ir privalėtų jo laikytis.
Pats R. Martinėlis tvirtino nenorįs aštrinti situacijos ir komentuoti to, kas įvyko. Vyriškis tiktai patikino, jog per autoįvykį buvo blaivus, važiavo nedideliu 30-45 kilometrų per valandą greičiu, tačiau lenkdamas kitą automobilį kliudė važiuojamąja kelio dalimi ėjusį A. Mickūną. Į teiginį, jog sklando gandai, kad vietoj jo kraujo tyrimams davęs jo brolis medikas, R. Martinėlis patikino, jog tai netiesa, nes brolis tuo metu buvęs Vilniuje. Na, o įvykio vietoje jis nepūtęs į alkotesterį vien todėl, kad policijos pareigūnai to primygtinai nereikalavę, o jau ir taip buvę aišku, jog vis tiek reikės tirti kraują... Vyriškis sakė pasiryžęs atlyginti laidotuvių išlaidas (tiesa, sakė girdėjęs, jog Mickūnai skelbė išleidę net apie 6 000 litų, todėl tokia suma jam neatrodo reali).
- Jei viskas būtų buvę daroma civilizuotai, jei nebūtų grasinta tėvui, kitaip būčiau elgęsis ir aš pats, - į priekaištus, kodėl po įvykio buvo toks abejingas žuvusiojo artimiesiems, sakė avarijos kaltininku įtariamas priešgaisrinės tarnybos pareigūnas...
matyt, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas norėjo, kad žuvusiojo tėvai padėkotų mašiną vairavusiam R. Martinėliui. Kaip toks žmogus gali dirbti gelbėtoju?
