Visuotinai pripažinta nuostata, kad privati iniciatyva ūkyje yra pažangesnė nei valstybinis reguliavimas ir kišimasis į rinką. Penkiasdešimt komunizmo metų Lietuvoje tą tik patvirtino. Kita Europos dalis, pasirinkusi privataus kapitalo ir asmeninės iniciatyvos kelią, ekonomiškai smarkiai lenkia buvusias komunistines šalis. Vis dėlto Vilniaus miesto savivaldybė šios pamokos dar neišmoko ir labai noriai naudoja valstybės išteklius valstybinio verslo vystymui.
Savivaldybė yra įsteigusi per 80 įmonių. Šių įmonių kūrimo tikslas – aptarnauti viešąjį sektorių, teikti viešąsias paslaugas. Dėl viešųjų paslaugų specifiškumo, mažo pelningumo ar neretai ir nuostolingumo, privatus sektorius šių paslaugų teikti negali ar nėra tuo suinteresuotas. Antai tokios sritys kaip kultūra nėra pelningos, tačiau yra be galo svarbios ir būtinos. Todėl valstybė garantuoja tokių paslaugų teikimą prieinamomis sąlygomis.
Vis dėlto Vilniaus miesto savivaldybės supratimas apie šių įmonių paskirtį siekia dar toliau. Savivaldybė leidžia savo įmonėms plėtoti veiklą iki neregėtų horizontų ir šios laipsniškai ima teikti antraeiles paslaugas taip stumdamos privačias įmones iš rinkos.
Problemos neliktų, jeigu galima būtų tvirtai pasakyti, kad tai nesudaro sąlygų savivaldybei proteguoti savo pačių įmonių. Ar savivaldybės įmonės veikia lygios ir sąžiningos konkurencijos pagrindu? Dar svarbesnis klausimas, ar „valdiškos“ įmonės veikia taip pat našiai ir ekonomiškai, kaip ir privačios struktūros? Pastarieji teiginiai yra be galo abejotini, mat savivaldybės protekcija savoms įmonėms jau dabar skundžiasi daug privačių įmonių. O valstybės organizacijų veiklos našumas visuomenėje jau tampa anekdotų tema.
Pavyzdžiui, SĮ „Vilniaus autobusai“, be pagrindinės viešosios paslaugos – keleivių pervežimo nustatytais maršrutais, dar siūlo pažintines ekskursijas, vairavimo mokymą, pobūvių salės nuomą. Šias paslaugas galėtų teikti privačios struktūros, tad kurti savivaldybės įmonių iš mokesčių mokėtojų pinigų tam visai nebūtina. Pelno vaikymasis tik parodo menką šių įmonių vadovų supratimą apie jų vadovaujamų įmonių tikrąją – visuomeninę – paskirtį. Valstybė – prastas verslininkas, o prastas verslininkas visada nenašiai naudos turimus išteklius ir neekonomiškai švaistys juos kiekviename žingsnyje.
Savivaldybės įmonių verslavimo šalininkai naudoja vienintelį argumentą – neva, papildomos paslaugos teikiamos, kad būtų užglaistyti šių įmonių nuostoliai. Tačiau visada pravartu atsiminti, kad šios įmonės įsteigtos ne tam, kad uždirbtų pelną, o tam, kad teiktų paslaugas, kurių teikimas esamomis sąlygomis nėra pelningas, o galbūt net ir nuostolingas.
Savivaldybė turėtų inicijuoti šių įmonių valdymo pokyčius, kad savivaldybės įmonės atsisakytų nebūtinų paslaugų teikimo. Turima šalutinių paslaugų teikimo infrastruktūra turėtų būti privatizuota. Pačios įmonės turėtų susikoncentruoti tik į viešųjų paslaugų teikimą.
Artūras Vinckevičius,Naujosios viešosios vadybos fondas, www.nvv.lt
