„Amžinasis žydas“ – tai bastūnas, pasmerktas ieškoti Pažadėtosios žemės, amžiais klajojantis ir niekur nerandantis tėvynės. Tokia savijauta, - bandysiu įrodinėti, - būdinga dabartiniams lietuviams.
„Prarastasis rojus“
Didžiai daliai Lietuvos žmonių, „prarastasis rojus“ yra sovietmetis. Sociologinės apklausos rodo, kad net 53,5 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad sovietmečiu buvo geriau gyventi (su tokia nuomone nesutinka 29,5 proc.). Aišku, galima iki užkimimo ginčytis, ar tikrai visi tie 53,5 proc. norėtų vėl gyventi Sovietų Sąjungoje, tačiau aišku viena – jie kankinami nostalgijos sovietmečiui. Beje, vienas labai įdomus dalykas: nostalgija sovietmečiui didėja tuo labiau, kuo tolstama nuo sovietinės epochos. Štai 1991 metais sovietmetį kaip šviesiausią Lietuvos istorijos periodą nurodė tik 6 proc. lietuvių, 1993 m. – jau 8 proc.
Tuo tarpu neigiamai sovietmetį vertinančių lietuvių nuo 1991 metų iki 1994 metų sumažėjo nuo 81 proc. iki 64 proc. O po dešimt metų – 2004 metais – taip manančių sumažėjo buvo tik 29,7 proc.
Kai neigiamai sovietmetį vertinančių žmonių procentas mažėja, natūralu, kad nostalgija šiam laikotarpiui didėja. Ir nors daugelis politikų ir įvairių visuomenės veikėjų nenori to pripažinti (nes tiesiog neparanku politiškai), tačiau sovietmetinis mūsų sąmonėje įsitvirtina kaip „prarastasis rojus“. Visi supranta, kad į „prarastąjį rojų“ sugrįžti negalima (juk Adomas su Ieva irgi negrįžo, o kuo mes geresni už juos?), bet juk ilgėtis yra taip saldu.
„Pažadėtoji žemė“
Turime „prarastąjį rojų“, bet yra ir „pažadėtoji žemė“. Tai Europos Sąjunga. Daugiau kaip septyniasdešimt nuošimčių gyventojų palaiko Lietuvos narystę ES. Tai rodo, kad nes žvelgiame į Vakarus.
Tačiau mums svarbu kitas aspektas – sociologinės apklausos rodo, kad nesitikima, įstojus į Europos Sąjungą, pagerėsiant gyvenimui iš karto. Labai svarbus yra ateities matmuo – nurodoma, kad tikimasi geresnės vaikų ateities (2003 metais 63,2 proc. teigė, kad pagerės jaunimo padėtis įstojus į ES). Tai rodo, kad tas geresnio gyvenimo pažadas yra ateityje. Tad šiuo požiūriu Europa yra kaip „pažadėtoji žemė“. Tai yra mūsų ateities projekcija, siekiamybė. Ji tam tikra prasme nėra dabarties projektas, tai dar tik kelionė į ateitį, ten, kur bus geriau. Ir šitas „pažadėtosios žemės“ fenomenas tikriausiai lėmė, kodėl nenusiviliama ES; - juk negali viskas pasikeisti per metus ar per du.
Taigi mes turime kone biblinę istoriją: lietuviai išvyti ar patys išsiviję iš „prarastojo rojaus“, Sovietų sąjungos, keliauja „pažadėtosios žemės“, Europos, link.
Tas kelias yra sunkus, nes kuo toliau tuo vis labiau neigiamai vertiname savo dabartį, tuo sunkesnė ji mums atrodo. Tikrasis gyvenimas yra ne čia ir dabar: jis buvo praeityje, arba dar laukia ateityje.
Nors jau pamažu atsikratome beviltiško pesimizmo (sociologinės apklausos rodo, kad besitikinčių ateityje geresnio gyvenimo daugėja), tačiau visai neseni sociologiniai tyrimai parodė, kad tarp ES šalių mes esame paskutinėje vietoje pagal tai, kai vertiname dabartinę padėtį: pas mus mažiausias procentas pagal tai, ar teigiamai vertinama dabartis.
Taigi nūdienos lietuviška tapatybė šiuo požiūriu yra keliautojo per dykumą tapatybė. Tačiau tas keliautojas yra įsižeidęs, kad yra išvytas iš rojaus, ir jis nuoširdžiai nekenčia tos dykumos, per kurią jam tenka keliauti. „Amžinojo žydo“ tapatybė. Jis yra išvytas, niekuomet negalės grįžti atgal, bet turi tikslą, keliauja į priekį, kur jam pažadėta atlyginti už vargus. Bėda, kad ta kelionė nėra patogiame europietiškame traukinyje, o reikia pėdinti per varginančias dykras. Tad vidutinis lietuvis jaučiasi, metaforiškai kalbant, be tėvynės, t.y. jis dar neatrado savo „pažadėtosios žemės“, jis be savo vietos, neturintis ramybės.
Tautiškumo išskydimas
Šią keliautojo per dykumą, „amžinojo žydo“ savijautą patvirtina ir kiti duomenys. Čia yra itin iškalbingi gyventojų vertybių tyrimai, atlikti 1990 ir 1999 metais. Abiejais kartais buvo užduotas toks klausimas “Kuriai iš išvardintų grupių Jūs save priskirtumėte pirmiausiai? 1990 metais Lietuvai save priskyrė 66 proc. o tuo tarpu 1999 metais – 37,2 proc. Tuo tarpu miestui, ar gyvenvietei, kurioje gyvena 1990 m. save priskyrė 25,4 proc. respondentų, o 1999 m. 51,4 proc.
O į klausima ” Ar Jūs didžiuojatės, kad esate Lietuvos gyventojas?” atsakymai pasiskirstė taip: “Labai didžiuojuosi” – 41,2 proc. 1990 m. ir 21,7 proc. 1999 m.; “Greičiau didžiuojuosi” – 46,3 proc. 1990 m. ir 38,9 proc. 1999 m.; "Nelabai didžiuojuosi” – 11,1 proc. 1990 m. ir 26,3 proc. 1999 m.; "Visiškai nesididžiuoju” – 1,4 proc. 1990 m. ir 13,2 proc. 1999 m.
Mes matome, kad labiausiai besididžiuojančių žmonių skaičius sumažėjo beveik du kartus, tačiau daugiau kaip tris kartus išaugo tų, kurie nelabai didžiuojasi, o tų, kurie visiškai nesididžiuoja – beveik dešimt kartų.
Akivaizdu, kad tokio nusivylimo savo šalimi priežastys yra įvairialypės: psichologinės, socialinės ir ekonominės. Tačiau iš esmės jos atspindi tą pačią savijautą – žmogaus be tėvynės.
Pateikti sociologiniai duomenys rodo, kad senoji tradicinė lietuviška tapatybė nebetenka galios. Senos tautiškumo formos nebėra įdomios, o naujų dar niekas nepasiūlė. Todėl mes ir jaučiame tam tikrą tuštumą, tam tikrą „dabar“ nebuvimą, todėl ir negalime išgyventi ir priimti dabarties.
Baigti galiu tuo, ką jau daugelis viešo gyvenimo dalyvių ne kartą minėjo – mums reikia didelio projekto, sujungiančio ne tik Lietuvos lietuvius, bet ir Lietuvos lenkus, rusus, žydus, čigonus ir visas tautas čia gyvenančias ir norinčias gyventi. Gal net ne tiek reikia analizės ir kritikos (nors tai irgi labai svarbu), bet drąsios fantazijos ir lakios vaizduotės – apie tai, ko mes norime, kuo galime tapti ir kad darbai, vedantys į šią viziją, suteikia mūsų gyvenimui prasmės čia ir dabar. Gal tuomet atrasime savo tėvynę, ir mums nereikės jaustis „amžinaisiais keliautojais“ per bekraštę, slogią, sausros išvargintą dykumą.
