Šiomis dienomis vėlei daug kalbėta ir ginčytasi dėl to, ar Lietuvoje iš tikrųjų esama Prezidento minėtų oligarchijos bruožų bei kur ir kaip tie bruožai galimai pasireiškia. Tik kažkodėl dauguma kalbėtojų pamiršo išaiškinti savo skaitytojams bei klausytojams, kaip jie suvokia, kas yra oligarchija, ir kuo ta jų samprata grindžiama.
Pranešimuose, straipsniuose, radijo laidose mirgėte mirgėjo kalbų apie tai, kaip verslo magnatai daro įtaką politikai ir žiniasklaidai, bei šiuos grėsmingus vaizdus iliustruojančių pavyzdžių. Neatsakyta liko tik į vieną paprastą klausimą: kas yra oligarchija?
Kad ir kaip vertintume oligarchijos komentatorių išvadas bei mintis, negali nestebinti daugelio jų demonstruotas abejingumas kertinei prielaidai, kuria jie šiaip jau turėtų savo svarstymus grįsti. Oligarchijos samprata jų buvo vartojama taip, tarsi jos reikšmę visi teisingai suvokia ir ji yra lyg savaime suprantama. Iš čia plaukė ir gana keisti teiginiai, kuriems paneigti užtektų kiek atidesnio žvilgsnio į „oligarchijos" termino kilmę ir klasikinę prasmę, kuri, kaip ir „demokratijos", liko iš esmės nepakitusi iki mūsų dienų.
Oligarchijos esmę galima nusakyti trimis tiesiogiai susijusiais politinio gyvenimo bruožais. Pirmasis jų tas, kad „didžiąja" politika kryptingai užsiima ir valstybę valdo arba siekia valdyti turtingi žmonės, paprastai ateinantys iš verslo pasaulio ir tampantys svarbiais valstybinės valdžios pareigūnais bei politinių partijų lyderiais. Šiuo atžvilgiu reikšmingiausia tai, kad oligarchija yra politinė santvarka, kurios šerdį sudaro politikais tampantys pinigingi verslininkai arba, tiksliau, politinės valdžios rezultatyviai siekiantys, ambicijų bei savanaudiškų ketinimų vedami turtuoliai.
Antrasis bruožas, kurį išleidus iš akių neretai prieinama prie keistų ir klaidingų išvadų, yra tas, jog oligarchinė tauta suteikia valdžią turtuliams ne dėl jų politinių privalumų - išminties, teisingumo, kitų dorybių, - bet pirmiausia arba tik dėl to, kad jie yra turtingi. Šiuo atžvilgiu verta priminti, koks gajus Lietuvoje yra noras tikėti, jog į valdžią patekęs turtuolis geriau dirbs valstybės labui, kadangi bus iki soties patenkinęs savo asmeninius materialinius poreikius. Šis klaidingas įsivaizdavimas jau padarė Lietuvai daug žalos ir sukėlė skandalų, kurių galėjo nebūti, jei oligarchinis mąstymas nebūtų taip giliai įsismelkęs į daugybę neatsparių galvų. Tokių, kaip vadinamojo "socialdemokrato" Broniaus Bradausko.
Trečiasis oligarchijos bruožas, į kurį ypatingą dėmesį buvo atkreipęs pirmasis šią santvarką diagnozavęs Platonas, yra visuomenės būklė, kai žmonės garbina turtą, o ne dorybę, ir, kaip vienas Vilniaus politikas, „praktinę išmintį" atskiria nuo moralės. Kaip sako Platonas, turtuoliai šiomis aplinkybėmis pelno minios palankumą, nes „kas gerbiama, tuo ir užsiimama, o kas negerbiama, tuo nesirūpinama"; turtėti suskatę žmonės „giria turtingąjį, juo žavisi, sodina į valdžios vietas". Oligarchinį mąstymą atspindi anglų filosofo Thomo Hobbeso mintis, kad „sėkmė [...] yra pagarbos dalykas kaip Dievo malonės ženklas", o „visoks turtas, veiksmas arba savybė, kuri yra galios įrodymas ir ženklas, yra garbingi". Taigi trečiasis iš čia minėtų oligarchijos bruožų iš esmės yra antrojo priežastis.
Tuo tarpu Lietuvoje apie oligarchiją vis sekamos kažin kokios pasakos. Antai buvo daroma išvada, jog oligarchijos elementų esama, nes verslininkai, girdi, turi įtakos politikams ir perka žiniasklaidos priemones. Nuskambėjo ir priešinga išvada - kad oligarchijos Lietuvoje nėra, nes čia, palyginti su didelėmis valstybėmis, sukasi per menki pinigai, o į politiką atėjusiems verslininkams priklausančių įmonių apyvarta per maža, kad juos būtų galima priskirti prie oligarchų.
Vertinti oligarchijos buvimą ar nebuvimą įmonių apyvartos rezultatais ir teigti, jog Viktoras Uspaskichas nėra oligarchas, nes jo įmonės mat nėra didžiausios ir turtingiausios, mažų mažiausiai - juokinga. Oligarchija - turtingų žmonių (mažumos) valdžia bei atitinkama visuomenės nuotaikų ir idėjų būklė, tačiau turtingieji - tai ne tik didžiausią apyvartą turinčių įmonių savininkų „top 10". Milijonierius - turtingas žmogus, ir, kai vadiname jį oligarchu, svarbu ne tai, ar jis turi vieną milijoną, ar penkiasdešimt, bei juo labiau ne tai, kokia jo įmonių apyvarta, o tai, kad, būdamas palyginti apsukrus, verslus, pinigingas ir tuo naudodamasis politikoje, jis ima valdžios svertus į savo rankas. Kita vertus, jei sakoma, kad Lietuvoje nėra oligarchų, nes čia nėra tokių pinigų kaip Rusijoje, tai pagal tą pačią logiką galima tvirtinti, jog Lietuvoje nesusiduriame su gripo epidemijomis, nes čia gripu neserga tiek žmonių, kiek Rusijoje.
Nuklysta į lankas ir tie oligarchijos komentatoriai, kurie aiškina, jog „tikrieji" Lietuvos oligarchai yra stambaus verslo magnatai, verčiantys tarnauti savo tikslams jų valdomas žiniasklaidos priemones ir paperkantys politikus. Juk neobjektyvios žurnalistikos problema, jei jos esama, savaime dar anaiptol neliudija, kad šalyje įsigali oligarchija. Pastarosios požymių galima įžvelgti tais atvejais, kai kuris nors televizijos kanalas ar laikraštis kryptingai remia kurią nors partiją ar politiką. Tačiau didžiųjų žiniasklaidos priemonių savininkai prie oligarchų priskirtini tik tuomet, kai patys tampa politikais, o ne tada, kai politikams už paslaugas atsidėkoja paslaugomis. Jei, tarkime, kuri nors televizija nuolat gražiai mums rodo politiką, kuris pasakoja apie savo svajonių miestą bei ryžtinai žiūri į tolį ir kelia ranką, kaip kadaise Leninas Lukiškių aikštėje, tai oligarchas yra ne televizijos kanalo savininkas, o jo reklamuojamas politikas, aiškiai neskurstantis ir turintis kuo atsidėkoti. Oligarchija yra visuomenės toleruojama tam tikros rūšies politikų valdžia, o ne pelno siekiančių verslo struktūrų bei jų valdomos žiniasklaidos įtaka. Galiausiai, jei verslininkas papirkinėja politikus, tai - korupcija, o ne oligarchija.
Šiuo atžvilgiu tipišką klaidą padarė vieno neseniai skaityto pranešimo oligarchijos tema autorė, prabilusi apie „tiek politikų, tiek oligarchų" įtaką tam tikriems procesams. Sakyti „tiek politikų, tiek oligarchų" yra tas pat, kas ištarti „tiek politikų, tiek socialdemokratų". Visi oligarchai yra politikai arba svarbius valstybės tarnybos postus užimantys turtuoliai.
Beje, vieno didžiausių Lietuvos oligarchų valstybės vadovas atsistatydinti iš pareigų neragina. To, kuris, reaguodamas į Prezidento metiniame pranešime nuskambėjusį perspėjimą apie oligarchiją, atsainiai pareiškė: „Aš nesuprantu šito".
Lietuvos radijas, „Savaitės komentaras".
Autorius yra žinių agentūros ELTA politikos skyriaus redaktorius.
