Profesorius Vytautas Landsbergis atsako į mėnraščio „Akiračiai“ klausimus.
Ar Sąjūdžio metais jūsų turėta nepriklausomos Lietuvos vizija ir šiandienos Lietuva daug kuo skiriasi? Kuo?
Vizija buvo bendresnė - laisvės galimybių ir kūrybinės potencijos Lietuva. Žinoma, tikėjomės kur kas geresnių teisingumo prielaidų, didesnių padorumo vertybių. Šiandiena tuo ir skiriasi, kad svarbiausių vidinių dalykų turime mažiau, negu manyta.
Kokius pagrindinius uždavinius, būdamas atkurtos valstybės vadovu, jūs kėlėte tuometinėms valdžios institucijoms? Kokius keltumėte dabar?
Pagrindinis moralios politikos uždavinys buvo sąžiningai dirbti kuriant ir stiprinant teisinę valstybę. Aš irgi buvau viena iš tų institucijų, pagal Laikinąjį pagrindinį įstatymą - aukščiausias valstybės pareigūnas pirmiausia atsakingas už užsienio politiką, ir mačiau tokius pat uždavinius. Reikėjo politiškai apsiginti nuo godžios išorės jėgos ir įsitvirtinti tarp laisvųjų pasaulio valstybių. Padarėme, iki 1992 m. pasirašėme santykių normalizavimo dokumentus su Rusija, Baltarusija, Lenkija, įstojome į svarbiausias tarptautines organizacijas, sustatėme gaires keliui į NATO ir Europos Sąjungą. Pagal tas gaires vėliau sukūrėme vėl iš nieko Lietuvos kariuomenę, prilygstančią NATO standartams, suderinome įstatymus pagal Europą, išsprendėme IAE problemą....
Dabarties uždaviniai - neleisti sugadinti santykių su Rusija, atkakliai gadinamų iš Rusijos pusės, nes pataikavimas tik padėtų tai daryti. Ir taip toliau, pirmiausia - solidariai padėti visiems kaimynams Rytuose, kurie nori iškovoti demokratijos perspektyvų ir privalumų. Vidaus reikaluose - išmėžti korupciją ir apginti valstybę nuo kriminalinio kagėbinio užvaldymo.
Kokius didžiausius Nepriklausomybės laikotarpio pasiekimus pabrėžtumėte?
Jie didesni užsienio santykių srityje, apie tai jau šiek tiek pasakiau, o apie NATO ir ES visi žinome. Pats Nepriklausomybės atkūrimas ir apgynimas buvo toks didelis pasiekimas - daugybei stebėtojų visai neįtikėtinas, kad ligi šiol nesiseka jo sugriauti.
Ar šiandien Lietuvai reikalinga dar viena desovietizacija? O gal desovietizacijos nė nebuvo?
Esminės nebuvo. Būtų reikalinga, bet organizmas nūnai dar labiau nusilpęs. Būtent - nuo sovietizmo.
Šiandien svarstymuose apie mūsų santykį su praeitimi neretai girdime žodžius „lojalumas valstybei“. Kaip jūs suprantate šią sąvoką?
Aš tų žodžių nevartoju, todėl jų turinys man paslaptingas. Kai išgirstu, tiesa, kyla klausimas: kuriai valstybei?
Kokius svarbiausius dabarties Lietuvai tenkančius iššūkius išskirtumėte? Ką turėtume daryti, kad sėkmingai juos įveiktume?
Atsispirti totaliniam vertybių nuvertinimui, tikėti bent jau laisve ir savo kūrybinėmis galiomis. Nenukabinti nosies ir nekišti rankų į svetimas kišenes. Nesmukti dar labiau, o kilti, perduodant kuo daugiau svertų jaunimui - tam nedemoralizuotam.
Ką manote apie pilietinės visuomenės būklę Lietuvoje? Ar Lietuvos žmonės jau tapo politine tauta?
Buvo tapę, paskui vėl pakriko. Piliečiai - tai savos valstybės kūrėjai, statytojai, gynėjai. Be galo daug turime jos vartotojų.
„Akiračiai“ (http://www.akiraciai.lt)
