Esu pensininkas. Nesu koks mokslininkas ar minties galiūnas, kad galėčiau ką nors pakeisti, bet paskaičius kai kuriuos straipsnius ima juokas.
Štai 2002 metų lapkričio 15 d. "Akistatoje" (Nr. 88) išspausdintas Žilvino Vizgirdos straipsnis "Liguistas ilgesys". Nesuprantu, ką autorius nori pasakyti, kokią ir kieno užsakymu agitaciją nori pravesti rašydamas minėtą straipsnį, kuriame mato tik juodas dėmes iš praeities. Jo akys, matyt, aptemusios nuo dabartinių spalvotų šiukšlių, kurios atsiranda nuo kontrabanda įvežamų nekokybiškų prekių, kurių didelė dalis yra iš tos pačios buvusios Sovietų Sąjungos, kurią autorius taip gražiai aprašo.
Taip, mes buvome maitinami melu ir apgaule. Autorius, vargšas būdamas, negalėjo nusipirkti servelato, bet jis pamiršo, kad nuo servelato, taip pat ir nuo kitų rūkytų gaminių prieš atidarant parduotuvę buvo valomi pelėsiai, nes tie produktai užsigulėdavo. Kodėl jis nerašo, kad darbininkas, dirbdamas tik 8 valandas ir 12 minučių, uždirbdavo nuo 120 iki 160 rublių, už kuriuos išlaikė šeimą, išleido vaikus į mokyklą ir dar sutaupė juodai dienai? Jis tuo metu nežinojo, kad tos santaupos mūsų išrinktųjų (galima tiesiai sakyti) bus pavogtos. Jis nenori prisiminti, kad juodadarbis uždirbdavo 120 rublių, už dviejų kambarių butą, kurį gavo nemokamai, mokėjo mokesčius - po 18 rublių kas mėnesį, už tą patį mokestį jis naudojosi ir šaltu, ir karštu vandeniu, dujomis ir šiluma. Čia nebuvo reikalinga apskaita. Su 3 rubliais nuėjęs į parduotuvę nusipirkdavo 200 gramų sviesto, litrą pieno, kepalą (ne dabartinį kepaliuką) duonos, 1 kilogramą cukraus ir kepeninės dešros šuniui, neskaitant vaikams kelių porcijų ledų. Dujų balionas kainavo 4,2 rublio, ne taip, kaip dabar, - 32-42 litus (priklausomai nuo to, iš kur pirksi), o kartais net per 50 litų. Autorius pamiršo, kad kiekviena įmonė ar darbovietė turėjo savo poilsiavietes prie Baltijos jūros ir duodavo kelialapius savo darbuotojams bei jų šeimų nariams nemokamai. Pamiršo ir tai kad benzinas kainavo 15 kapeikų ("Kad baldus, kilimus ir mašinas gaudavo tik šlovinantieji gyvenimo būdą") ir sezono metu, pradedant nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro, autostrada Vilnius - Klaipėda "išrinktųjų" mašinų kolonos važiuodavo nenutrūkstančiom eilėm (norisi patikėti, kad tai iš tikrųjų "išrinktoji" tauta).
O jeigu koks "vadas" nuskriaus žmogų? Žmogelis nuėjo į rajono valdžią ar į partijos komitetą ir tiesa atstatyta, ne taip, kaip dabar: žmogus dirba po 12-14 valandų ir gauna minimalų atlyginimą, iš kurio reikia pragyventi, už viską mokėti "komisinėmis" kainomis, ne taip, kaip tais "sovietiniais" laikais, kada už telefoną mokėjai 2,5 rublio ir kalbėjai kiek norėjai, už 1 kilovatą elektros mokėjai po 4 kapeikas ir deginai kiek norėjai.
Ž. Vizgirda pamiršo, kad darbo metu gatvėse buvo gaudomi žmonės - turėjo aiškintis, kodėl ne darbe. Tais laikais nedirbantis buvo laikomas veltėdžiu. Nebuvo ir elgetaujančiųjų bei valkataujančiųjų, kaip dabar mūsų laisvoje, nepriklausomoje, į Europos Sąjungą besiveržiančioje Lietuvoje, kurioje, kaip reklamoje sako V. Andriukaitis, juokas geriausias vaistas nuo visų ligų, tad ir Parlamentas paverstas reabilitacijos centru, o jo gydytojai - A. Paulauskas su V. Andriukaičiu.
Šito tai jau tikrai nebuvo. Nebuvo ir to, kad žmogus, išdirbęs 40-48 metų, gautų vos 290 litų pensiją, iš kurios reikia susimokėti visus mokesčius, įsigyti medikamentų "aukso" kainomis ir sugebėti apsiginti nuo bado, nes tas šventas duonelės išpūstas kepaliukas ne visiems įperkamas.
O dėl kyšių, tai tikrai duodančiųjų mažiau, nes "ubagų" nesuskaičiuojama armija ir nėra iš ko duoti, be to, ir imančiųjų apetitas išaugo tiesiog proporcingai "ubagų" skaičiui. Dabar teisybę surasi tik nukeliavęs pas Abraomą. Teismas nesiims nagrinėti bylos be advokato juridiškai surašyto pareiškimo, o pareiškimą surašyti - nemaži pinigai.
Tai štai tam penkiolikmečiui aišku, kaip dabar gyvename, o ne taip, kaip būdami sovietų Sąjungoje, kada, pagal Ž. Vizgirdą, nebuvo ką pirkti, kada ėjo mylėtis suadytomis pėdkelnėmis ir skolintais batais. Tada kaliniai nereikalaudavo geresnių gyvenimo sąlygų ir geresnio maisto, o būdavo įdarbinami statybose arba gamindavo baldus, kurių autorius negaudavo, ir užsidirbdavo duoną, o valstybė turėjo naudos.
Štai dabar kažkoks Stašaitis, apvogęs tūkstančius žmonių, įrodinėja savo nekaltybę. Kažkoks išsigimėlis, nužudęs pensininką dėl kelių litų, maitinamas, prausiamas ir švarioje lovoje guldomas už mūsų pinigus, reikalauja geresnių sąlygų ir vitaminų, negalvoja, kad tie pensininkai, kuriuos jis prievartavo ir kankino, neturi nei duonos, nei lovos, o kenčia laukdami seimūnų "teisingų", visokio gero prižadančių ir niekada neįvykdomų pažadų. Ir tai pagal Ž. Vizgirdą yra rojus, o ne tas melas, kurį propagavo sovietinė spauda, kurią skaitė ir senas, ir jaunas, nes ji buvo po dvi kapeikas už egzempliorių, ne taip, kaip dabar reikia mokėti litais (vieną laikraštį skaito keletas šeimų). Kodėl nerašote, kad tais laikais nebūdavo gatvėse šiukšlių konteinerių ir tiek daug žmonių, "revizuojančių" tuos konteinerius, kurie ten randa egzistavimo šaltinį.
Galiu drąsiai pasakyti: visi būdavo įdarbinami ir gaudavo atlyginimus, kurių užtekdavo pragyvenimui ir likdavo juodai dienai tiems, kurie neieškojo suomiško likerio, kuriems užtekdavo "Maskvos ypatingosios" po 2,87 rublio arba vynelio po 92 kapeikas, o "užkandai pirkdavo menkių konservų aliejuje po 60 kapeikų už 350 gramų dėžutę arba silkę po 36-45 kapeikas už 1 kilogramą ir kuri dabar pavirto "auksine žuvele", kurios ne kiekvienas įstengia paskanauti, nes kaina - 4,5 iki 8-9 litų, jau nekalbant apie kitus žuvies produktus.
Taip! Nebuvo ir tų labdarynų, kurių dėka vaikštome ne plikais užpakaliais. Nebuvo ir benamių, kurių gyvenimo nesupranta penkiolikmečiai ir kuriuos vadina "bomžais", kurie uždaromi sandėliukuose ir deginami (Klaipėdos r.). Nebuvo gyventojų šiluminėse trasose, nes visi turėjo savas pastoges. Augino gyvulius ir priduodavo mėsos kombinatams - už bekonienos gyvo svorio 1 kilogramą gaudavo po 2,38 rublio, o tą pačią bekonieną parduotuvėse pirkdavo po 2 rublius. Rūkyta šoninė - po 2,4, karšto rūkymo nugarinė - po 2,6 rublio.
Žinoma, tai tik prisiminimai, apie kuriuos neverta nei galvoti, nei svajoti, nes Ž. Vizgirdos "varganas" gyvenimas negrįš.
1989 metais rusų statistika išvardino didžiausius šalies veikėjus. Tarp jų buvo V. Leninas, Petras I, Grobačiovas, Stalinas ir t. t., bet po kurio laiko eilė keitėsi. Kažin, jeigu mūsų Lietuvoje dabar tarp darbo liaudies, kurios liko labai mažai, dauguma bedarbiai, būtų pravesta sąžininga apklausa, tai pilnai tikiu, kad pirmoje vietoje būtų muzikantas V. Landsbergis su savo svita ir su supuvusiu tvarteliu svetimame sklype.
Tad gal visgi nereikia, gerb. Žilvinai, rašyti, ko nebuvo, o jeigu rašoma, tai tebūnie tiesa, o ne iškraipyti faktai ir melas. Melo ir taip užtenka ir iš mūsų politinių veikėjų, kurių apetitas nenuspėjamas. Toks tamstos rašymas skaudina jau ir taip įskaudintus, apgautus ir apvogtus žmones.
P. Ž. Vizgirdai pasiūlyčiau, kad jis parašytų straipsnį apie dabartinių vaistų, ne "sovietines", kainas ir kaip ligoniai ir invalidai juos įperka, o ne apie praėjusius laikus, liaupsinant dabartinę tiesą, kurią aš su tūkstančiais kitų sausio 13-ąją gynėme prie Parlamento negalvodami apie pasekmes. Kraujas pralietas prie televizijos ir už visa tai esame nieko nevertos atmatos, kurios prisimenamos tada, kada reikalingi balsai. Iškovojome tokią tiesą, kokios prie sovietų tikrai nebuvo. Penkiolikmečiai eidavo į mokyklas vilkėdami mokyklines uniformas, pagal kurias buvo matyti, kad tai mokinys, vakarais ruošdavo pamokas, o ne žagindavo ir neplėšikaudavo, nes žinojo, kad bus baudžiami, nebūdavo ir tų sprogdinimų, parduotuvių deginimų su žmonių aukomis, nebuvo atkasinėjami nužudytųjų kūnai.
Iškovojom tokią tiesą, kad reikia per televiziją reklamuoti seksą, gvildenti nekaltybių temas, per kurias motina pareiškia, kad ji savo dukrą skatins prarasti nekaltybę iki vestuvių, nors dukrai dar tik 10 metų. Kita moteris išraudusi įrodinėja, kad prieš vestuves reikia išsiaiškinti, ar partneris pajėgus, o jei ne, tai spjauti ir ieškoti kito, kol "atitiks matmenys" ir "pajėgumai", bet nepagalvoja, kad sudarius santuoką vietoj saldainiuko randama bandelė, prifarširuota užkrečiamomis venerinėmis ligomis arba ŽIV.
Tad būkime teisūs ir sąžiningi. Gal p. Ž. Vizgirdai meilė pasidarė daug saldesnė, kai turi savo batus ir neadytas pėdkelnes?
Osvaldas Rudženskas
