Velnio mintys - tik neužimtoj galvoj
Jūrės geležinkelio stoties gyvenvietėje (Kazlų Rūdos savivaldybė, Marijampolės apskritis) gyvenanti našlė Monika Savickienė šiomis dienomis paminėjo savo šimtąją gimimo sukaktį. Senolę sveikinę artimieji džiaugėsi, kad ji vis dar pajėgi gyventi savarankiškai, o sukaktuvininkei dėmesį parodę svetimi žmonės stebėjosi, kur slypi ponios Monikos ilgaamžiškumo, guvumo ir stiprybės paslaptys. To šimtametės klausė ir korespondentė Irena Zubrickienė.
- Savo sodyboje gyvenate viena. Ar nesibaiminate galinčių užsukti vagių, chuliganų?
- Ačiū Dievuliui, žmonės iš mūsų gyvenvietės neišsilakstė, myli gyvenimą ir tvarką, tai tik kuriasi visi aplinkui kuo šilčiau ir gražiau. Kai kaimynas už kelių metrų ir iš vienos pusės, ir iš kitos, joks svetimas bent jau iki šiol nedrįso manęs skriausti. Nors iš tikrųjų tai dabar palaida bala - pilna visokių chuliganų, svieto perėjūnų. Ogi užtat, kad nusikaltėlius dabar garbina, mažomis bausmėmis lepina. Negaliu susitaikyti, kad panaikinta mirties bausmė. Žudiko ranka nuvaro žmogų į kapus - jau niekada neprikelsi, o pats skriaudėjas pasėdi, koncertų klausydamas, kelerius metus ir - vėl laisvėj. Jeigu kiekvienam nusikaltėliui paskirtų tokią pačią bausmę, kaip jis pats kitam padaręs, būtų kita tvarka. Tikra bėda - nėra dabar jaunimui rimto darbo, visi laisvi. Bet kad ir auklėjamas tas jaunimas visai kitaip - tingi net savo namuose dirbti, nieko nenori. O kai nuo vaikystės nepratinamas prie darbo, tai vis velnio mintys į galvą lenda.
- Esate gana sveika, pati susitvarkote su savo pulku vištų ir ožkele, dar ir daržą turite. Gal gyvenate pagal kokį nors receptą, šalin vejantį senatvės nuotaikas?
- Tai kokie gi čia receptai gali būti? Ogi eini aplink, viską apglostai, rūpiniesi tuo, ką turi, ir gerai. Aš gyvenime daug vargo mačiau. Mano mamytė pagimdė vienuolika vaikų, bet užaugome tik mudu su broliu. Ir dabar abu dar gyvi esame. Kiti išmirė mažiukai nuo įvairiausių ligų. Su vyru pergyvenome du karus ir tremtį. Mano mamytę, ilgai ant patalo gulėjusią, teko liginti. Vaikų nesiskubinome leisti į pasaulį. Kai jau abu norėjome mažylio, buvome perkopę per keturiasdešimtmetį. O ir mane mamytė pagimdė būdama 46-erių. Pasigimdžiau vieną vaiką dėl džiaugsmo - jį ir dabar turiu. Nors gyvena kitame mieste, bet aplanko, rūpinasi, kaip ir jo dvi dukterys, keturi mano proanūkiai. Kai likau našlė su mažamečiu vaiku, nesišvaisčiau į kairę ir dešinę - buvo didžiulė negarbė lakstyti nuo vieno prie kito. Nors buvo vyrų, siūliusių kartu gyventi, tačiau aš žinojau, kad tas džiaugsmas bus tik man, o ne mano vaikui. Todėl nusistačiau - gyvensiu dėl sūnaus. Šitaip išvengiau bet kokių barnių, skausmo, rūpesčių. Dabar kiti laikai: tik susiėjo, pasišnekėjo ir jau - meilė. Paskui - piktumai, muštynės, skyrybos. Man paprasčiausiai pasisekė: nors akis buvau padėjusi ant kito, tėveliai ištekino už nepažįstamo. Bet abu norėjome gyventi, tai taip ir išėjo - geras jis buvo vyras, girtuoklių nemėgo. Prie reikalo tai ir pats išgerdavo, ir man nedrausdavo, bet kad prisisiurbti ir tik girtomis akimis pasaulį matyti - taip nebūdavo. Kai norėdavome pasidžiaugti, eidavome pašokti, dainą užtraukdavome.
- O ar daug kartų į daktarus jums teko kreiptis? Štai dar be akinių ir prie televizoriaus, ir prie laikraščių.
- Tų akinių tai gal jau ir reikėtų, bet kad vis dar nepriskiria. Neinu aš pas tuos daktarus, kol nereikia. Be jų pagalbos per savo gyvenimą neapsiėjau tik kelis kartus: kai namuose pagimdžiau, kai buvau pakliuvusi į avarijas ir kai nuo rūsio laiptų buvau nukritusi. Prisimenu, turėjau labai ilgas kasas, o po galvos traumos kraujo krešuliai juos sulipino, suvėlė ir sugadino, tai seselės nukirpo ir paprašė atiduoti. Kam joms reikėjo - nė dabar nežinau. Dėkui Dievuliui, kad galiu apsieiti be daktarų. Bet jeigu reiktų, pati pas juos nuvažiuočiau. Dar neseniai parduoti kiaušinius vežiodavau į Kauną. Dabar jau renkuosi artimesnius taškus - Kazlų Rūdą, kurią pasiekiu tais greitais "mikriukais". Labai patogu. O namuose irgi neliūdžiu: užsikuriu krosnelę ir laukiu, kada politikai ginčysis per televizorių. "Spaudos klubo" ir "Paskutinės kryžkelės" laukiu labiausiai. Tai įdomiai ten jie pykstasi! Man smalsu, už kokį deputatą kas siūlo balsuoti. O laikraščių ir knygų tai jau beveik ir nepaskaitau - akys tamsiau rodo. Užtenka kitokių malonumų - tai televizorius, tai gyvas žmogus - kokia kaimynė ar giminaitė - kambaryje. Tik Dievulio valia, kiek jis šitaip sveikai mane dar laikys šitame pasaulyje.
- Sveikatos jums ir dėkoju už pokalbį.
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotr.: Šimtametė Monika Savickienė nelinkusi skųstis gyvenimu (nuotrauką turėjo nusiųsti dar penktadienį, vasario 8 d.) 2002 02 11
