Ir kaltinamieji verkia...
Ilgus metus Kazimieras Paplavuchinas valstybinėse įstaigose dirbo juristu, o nuo 1993 metų užima Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroro pareigas. Korespondentė Virginija Grigaliūnienė paprašė prokurorą atsakyti į keletą klausimų.
- Kolegos jus apibūdina kaip aukštos kvalifikacijos, didelę patirtį turintį prokurorą. O ar pačiam kada nors nekilo minčių nelengvą nusikaltėlių "kvotėjo" darbą iškeisti į advokato ar teisėjo?
- Nemanyčiau, kad advokatauti ar teisėjauti būtų lengviau. Netgi priešingai - manau, kad šių pareigūnų darbas yra atsakingesnis už prokuroro. Juk prokuroras kaltinamąjį atiduoda į teisėjo rankas, o šio priimtas sprendimas turi tiesioginės įtakos teisiamojo tolesniam gyvenimui, likimui. Tas pat ir su advokatu - o jei netinkamai žmogų ginsi, jei ne ką tegalėsi jam padėti?
- Kaip jus veikia žmogžudžių, chuliganų, sukčių ašaros?
- Iš tiesų, kartais tardomi asmenys pradeda verkti, nesvarbu, ar tai būtų vyrai, ar moterys. Jei tos jų ašaros būna nuoširdžios - iš įvykio aplinkybių žinau, kad jie tikrai nenorėję taip pasielgti, jog viskas įvykę netikėtai, neplanuotai - širdyje jų gailiu, tačiau dirbu savo darbą, ir tiek. Bet kartais verkiama greičiau iš gailesčio sau - ne aukai. Artistų, deja, irgi pasitaiko neretai.
- Kokios bylos jums pačios nemaloniausios?
- Labai nemėgstu tirti ūkinių bylų. Viena vertus, jos ne itin įdomios, prisieina remtis galybe dokumentų ir skaičių, kita vertus, kartais tokiose bylose nustebina šalių - kaltininko ir nukentėjusiojo - pozicijos. Kol vyksta tyrimas, šalys nežinia kokių tikslų skatinamos susitaiko ir staiga ima keisti parodymus. O juk teisingumo atstatymo "mašina" jau įsivažiavusi, grįžti atgal nevalia!
