TRYS KLAUSIMAI POLICIJOS PSICHOLOGEI Nusižudė ištisas policijos komisariatas Šių metų pradžia netikė

TRYS KLAUSIMAI POLICIJOS PSICHOLOGEI Nusižudė ištisas policijos komisariatas Šių metų pradžia netikėtą gedulą atnešė ir į policininkų gretas - pirmąjį vasario savaitgalį savo namuose nusižudė Panevėžio rajono policijos komisariato vyresnysis policininkas Audrius Šeštokas. Nė trisdešimties metų nesulaukęs pareigūnas šiais metais tapo pirmu savižudžiu policijos sistemoje. Kiek policininkų drįs pasirinkti panašų likimą būtų ne tik nekorektiška, bet ir, greičiausia, šventvagiška spėlioti. Tačiau klausimas, kodėl, pasirinkę kovos su negerovėmis, sunkumais, neteisybe kelią, vyrai kritišką akimirką pakelia ranką prieš save, greičiausia niekados neturės atsakymo, nes visų jų išėjimo iš gyvenimo priežastys yra skirtingos ir individualios, dažniausiai nusinešamos Anapilin. Visgi neramina, kad pernelyg jau daug yra išėjusiųjų: per pastaruosius devynetą metų - mat tik nuo 1993 metų pavyko surinkti tikslius duomenis, - savižudybę, kaip lengviausią konfliktinės situacijos būda, pasirinko 58 policijos pareigūnai... Grubiai tariant, per devynerius metus veik visiškai ištuštėjo mažesnio šalies rajono (sakykime, Kupiškio, Zarasų, Molėtų) policijos komisariatas. Lengviau gal tik žinant, jog pastaruoju metu tokį likimą pasirenka vis mažiau pareigūnų. "Akistatos" korespondentas Valdas Kvedaras apie savižudybes policijos sistemoje pakalbino Policijos departamento Personalo ir vidaus tyrimų tarnybos Vystymo skyriaus vyriausiąją specialistę, psichologę Dainą Gorovičiūtę. - Ar būtų galima psichologiškai paaiškinti pareigūnų savižudybės motyvus - sunkia tarnyba, susilpnėjusia psichika, pablogėjusia materialine padėtimi, neadekvačia reakcija į aplink vykstančius įvykius, turint omenyje net santykius šeimoje? - Bandymas nusižudyti, pagaliau pats nusižudymas nėra psichinės ligos požymis. Priežasčių, kodėl pareigūnas pasirinko savižudybę, yra begalės, jų kompleksas ir sudaro sunkią gyvenimo situaciją. Kiekvieno žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo yra individualus ir dažniausia tai lieka į kapus nusinešta paslaptimi. Mums belieka apie priežastį arba spėlioti, arba numanyti galimą tikriausią varijantą. Tačiau priežasčių savižudybei visumą greičiausia nulemia tai, jog policininko profesija priskiriama vienai iš didžiausios rizikos grupių - pareigūnas beveik kiekvieną dieną susiduria su įvairiais pažeidėjais, smurto aukomis, ne kartą pabuvoja konfliktinėse situacijose, kurių metu jis turi išlaikyti savitvardą, būti šaltakraujišku. Sakykime, pažeidėjas policininką gali iškeikti, prieš jį pavartoti smurtą, tačiau pareigūnas tokioje konfliktinėje situacijoje privalo išlikti šaltakraujišku. Pareigūnas yra vyras, kuriam, atvirkščiai negu moterims, labiau būdinga pergyvenimus, jaudulį, visas neigiamas emocijas kaupti savyje. Kita vertus, vyrui, kaip šeimos galvai, keliami žymiai didesni reikalavimai, kas taip pat nulemia padidėjusį emocinį krūvį. - Per praėjusius tris metus nusižudė net 21 policininkas, dauguma jų - jauni žmonės. Ar negali būti taip, jog tai silpnesnės psichikos vyrai, ateidami į policijos sistemą tikėjęsi daug, tačiau netrukus ja nusivylę? - Nenorėčiau sutikti, jog dalis policininkų yra silpnesnės psichikos - prieš pradėdami dirbti jie patikrinami gana griežtos medikų komisijos. Sakyčiau, atvirkščiai, jie psichologiškai stipresni. Tačiau mažas atlyginimas, dažna policijos sistemos reorganizacija, kada bijomasi netekti darbo yra vienos iš svarbesnių priežasčių, kodėl pareigūnas kritiniais gyvenimo atvejais linkęs pasirinkti savižudybę. Tai nėra iš piršto laužti motyvai - prieš kurį laiką buvo apklausiami pareigūnai, ir jų dauguma atsakė didžiausius stresus patiriantys dėl organizacinių dalykų. Gal kam ir keistai nuskambės, tačiau paaiškėjo, jog policininko profesija nėra gerbtina. Sakykime, žiniasklaidoje apie policininką dažniausiai formuojama neigiama nuomonė, nutylint, ką gero yra padarę pareigūnai. Kita vertus, savotišką vaidmenį policininko psichikai vaidina ir turimas ginklas: viena, jis suteikia stiprybės, pareigūnas jaučiasi stipresniu ir saugesniu, antra, kiekvieną dieną jį nešiodamas policininkas privalo galvoti apie aplinkinių saugumą ir galimas situacijas, kada ir kaip ginklą gali saugiai panaudoti. Tai labai aitrina žmogaus sąmonę, pareigūnas turi būti sau atsakęs į begalę jo sąžinę kamuojančių klausimų. Savižudybės krizėje policininkas dažniausiai turi vienintelį atsakymą - turimas ginklas garantuos baigtį, bus išspręstos susikaupusios problemos. - Prieš pokalbį minėjote, jog geriau būtų nekalbėti apie policininkų savižudybes. Kokie tokios pozicijos motyvai? - Labai svarbu, kaip apie tai kalbama. Apie išėjusį žmogų galima kalbėti labai gražiai, tačiau savižudybė nėra teigiamas problemos sprendimo būdas. Neseniai per televiziją buvo rodoma laida apie policininkų savižudybes, joje išvardyti visi, nepakėlę šio gyvenimo sunkumų ir pasirinkę lengviausią problemų sprendimo būdą. Tačiau Anapilin išėjusieji buvo įvardyti lyg savotiški didvyriai, kovoję prieš, jų manymu, netobulą, žmogaus neapsaugančią sistemą. Gal net žurnalistams nenorint, peršama mintis, jog savižudybė yra teigiama. Kokios mintys žiūrint tokią laidą galėjo kilti eiliniam policininkui, galbūt esančiam savižudybės krizėje? Jam pirštu parodoma išeitis, žmogus gal net pagalvos - štai bent po mirties apie mane kalbės, o dabar aš esu visų užmirštas ir niekam su savomis problemomis nereikalingas. - Dėkui už pokalbį. Valdo KVEDARO nuotr.