Laiškanešio krepšyje - ir batonas aršiems keturkojams
Dešimt metų Pilviškių seniūnijos Alksnėnų pašto (Vilkaviškio raj.) laiškaneše dirbanti Ramutė Kryžiokienė (33 m.) sako, kad savo darbą kasdien atliktų per tris keturias valandas, jeigu jai terūpėtų vien išdalinti spaudą ir įteikti vis rečiau pasitaikančius laiškus. Tačiau bene kiekvienuose namuose moteriai dar tenka gydyti ir guosti, patarti ir pabarti, o neretai ir į svetimą piniginę įlįsti. Žiūrėk - diena ir pralėkė.
- Kai gyventi vis sunkiau, kai žmonės tik skundžiasi nebesuduriantys galo su galu, turbūt laiškanešės krepšys jau visai baigia ištuštėti?
- Na ką jūs. Nors ir kaip trūksta tų pinigų, be spaudos leidinio apsieina tik vienas kitas namas. Mano teritorija - Alksnėnų gyvenvietė ir dar penki mažesni kaimai. Sakyčiau, bene 90 procentų namų gyvena kokio laikraščio ar žurnalo prenumeratorius. Mūsų kaimuose dauguma įpratę prie "Santakos", rajono laikraščio, ir "Akistatos" bei "Valstiečių laikraščio". Dienraščiai - ne tokia paklausi prekė, nes brangesnė. Bet šeštadieniais, kai žmonės ruošiasi laisvesniam nuo darbų savaitgaliui, mano krepšyje nebetelpa ir brangesni leidiniai. Žmonės, anksčiau turėję normalius darbus ir nuolat skaitę po kelis ar keliolika laikraščių, ir dabar negali visai jų atsisakyti, nes įpratę. Nors daugumą naujienų praneša televizija ir radijas, bet būna, kad žmogus tuo metu negali įdėmiai klausyti ar žiūrėti - reikia, pavyzdžiui, karves tolimoje ganykloje pamelžti. O laikraštis - visada po ranka: turi laiko - skaitinėji, negali - pasidedi, kad po to vėl paimtum. Perskaitytas laikraštis dažnai iškeliauja į kaimynų namus - žmonės keičiasi prenumeruojamais leidiniais. Ir nemanau, kad kaime laikraštis kada nors bus visai užmirštas - juo gi labai patogu ir ugnį prakurti.
- Kasdien matydama ir kalbindama tuos pačius kaimo žmones, ar nerizikuojate tapti nelaukiama - nusibodusi ar net įkyri?
- Aš sakyčiau, kad yra atvirkščiai - kuo dažniau mataisi su žmogum, tuo daugiau apie jį sužinai, tuo geriau pažįsti jo nuotaikas ir supranti, kada esi laukiamas pasikalbėti, o kada geriau tik pasisveikinti. Per dešimt metų sužinojau, kokios ligos kurį kamuoja, kieno sutuoktinis "nuėjo į šoną", kieno vaikas nusikalto ir panašiai. Aš net žinau, kada papilnėja gyventojų piniginės - vieni pensijos sulaukia, kiti skolą atgauna, treti pieno ar obuolių parduoda. Tada raginu "pinigingus kaimiečius" užsiprenumeruoti laikraščių. Dauguma taip ir padaro, kol pinigų turi. Nepaimsi iš karto - kitą dieną dažnas gali juos jau per gerklę būti perleidęs. Tokius tenka ir švelniai pabarti, padrausminti.
- Ar nebūna baisu jaunai moteriai vienai keliauti po kaimus su pinigais?
- Kad tų pinigų ne tiek daug ir būna. Pensijas mūsų rajone jau keleri metai išnešioja privačios tarnybos. Man tenka žmonėms pristatyti tik invalidumo pensijas - jų yra nedaug. Kai žinau, kad krepšyje bus daugiau pinigų, tuomet po kaimus mane automobiliu vežioja vyras. O šiaip - kasdien dviračiu. Nejauku būna tik atsidūrus miško teritorijoje - ten manęs laukia keturi gyventojai. Bet ne žmonių baidausi, o kokio žvėries ar šuns. Šunų tai tikrai daug palaidų - žmonės baiminasi likti neperspėti apie artėjantį prašalietį, galbūt gresiantį pavojų. Pati nuo keturkojų apsiginu ašarinėmis dujomis užpildytu balionėliu. Prieš mane dirbusi laiškanešė gudriai buvo visus aplinkinių kaimų šunis prisipratinusi - vežiodavosi batoną ir juo vaišindavo garsiausiai skalijančius ir į kojas kimbančius keturkojus.
- Dėkoju už pokalbį.
