Neseniai važiavau taksi. Nustebino ne taksistas, o tai, kad šalia jo, dešinėje pusėje, kur paprastai būna koks nors Švč. Marijos abrozdėlis, lyg niekur nieko puikavosi dabartinio prezidento Rolando Pakso nuotrauka. Ne taip jau dažnai žmonės myli politikus, dažniau juos keikia.
Todėl paklausiau, kodėl vežiojasi su savimi prezidentą? Taksistas tik juokėsi, bet nieko nesakė. Tai mane suintrigavo ir vis bandžiau išklausinėti, kur paslaptis: “Ar jums patinka Rolandas Paksas?” “O gal jis jums asmeniškai padėjo?” Į visus mano klausimus buvo tik vienas atsakymas - juokas.
Tuomet bandžiau provokuoti - klausiau, gal jam grąžino viltį ir tikėjimą? Deja, vėl jokio atsakymo. Truputį patylėjus, taksistas man pasakė, kad kažkoks keleivis jam vieną sykį griežtai liepė R. Pakso atvaizdo nesivežioti. Aš paskubėjau užtikrinti, kad jo pilietinė teisė šalia savęs vežiotis tokius atvaizdus, kokius jis nori. Ir aš jokiu būdu nenoriu jo provokuoti -man tik įdomu, kodėl jis kartu su visa tauta nekeikia valdžios (prezidentas R. Paksas juk irgi valdžia, ar ne?), bet kaip artimą asmenį (juk su savimi pasiimame savo brangiausiųjų nuotraukas) myli mūsų prezidentą? Deja, ir dabar negavau atsakymo. Tačiau taksistas, matyt, šiek tiek patikėjo mano nuoširdumu, kad man davė apžiūrėti R. Pakso atvaizdą. Pasirodo, ten buvo dar nuo rinkimų kampanijos užsilikęs kalendoriukas su R. Pakso atvaizdu. Kalendoriuko tyrinėjimo procedūrą lydėjo nenutrūkstamas taksisto juokas.
Mano kelionė jau ėjo į pabaigą ir aš supratau, kad taip ir neišpešiu, kodėl šiam taksistui patinka valdžia. Išlipdamas palikau tris litus (važiavau už penkis) arbatpinigių (paprastai palieku vieną). “Čia už tai, kad mylite ir gerbiate prezidentą”, - pasakiau atsisveikindamas. Taksistas jau nebesijuokdamas pasakė “ačiū”.
Kai pasakojau šią istoriją vienam savo draugui, jis prisiminė savo pažįstamos nutikimą. Esą vieną kartą jai važiuojant taksistas pradėjo aršiai įrodinėti R. Pakso dorybes. Ji irgi radikaliai nusiteikė. Paliepė tuoj pat sustoti ir sumokėjo du litus - tiek, už kiek buvo nuvažiavusi. Atrodo, tai buvo ne manasis taksistas - jis tolerantiškas kvatoklis.
Beje, dar vieną Rolando Pakso paveikslą - tik jau didesnį, bet irgi kalendorių - mačiau Druskininkų autobusų stoties bilietų kasoje. Deja, kasininkės buvo už stiklo, o už manęs laukė eilė žmonių, tad nebuvo kaip paklausti, kodėl jos myli valdžią.
