Rimantas VARNAUSKAS
Tris Lietuvos teisinės minties galiūnus paklupdė paprasčiausias godumas. Išsistatę šimtų tūkstančių vertės vilas, jų link - valstybės sąskaita - nusitiesė ir milijono vertės tiltą.
Nuošaliame Švenčionių rajono užkampyje išdygęs teisėjų rezervatas. Trys reprezentatyvūs objektai, kuriuose įsikūrę buvęs Vilniaus apygardos teismo teisėjas Seimo narys Konstantas Ramelis ir teisininkų elito atstovai - buvęs Aukščiausiojo Teismo (AT) Civilinių bylų skyriaus vadovas Česlovas Jokūbauskas ir Europos Teisingumo Teismo teisėjas Pranas Kūris, kurio nuo sovietinės nomenklatūros ydų neišgydė nė Europa.
Dabartinis Seimo narys K.Ramelis, ilgus metus vadovavęs gimtojo Švenčionių rajono teismui, nuo 1995 metų buvo paskirtas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininku ir šias pareigas ėjo iki kadencijos pabaigos. Kaip tik šis teismas 2002-aisiais paskelbė, kad dabartinė kandidatė į prezidento postą Kazimiera Prunskienė nebendradarbiavo su KGB. Tai iki šiol precedento neturintis atvejis, nes žemesnės instancijos teismas panaikino aukščiausios instancijos teismo sprendimą. Prieš dešimtmetį Aukščiausias Teismas buvo pripažinęs, kad K. Prunskienė buvo KGB agentė.
2007-aisiais kilo skandalas dėl AT Civilinių bylų skyriaus pirmininko Česlovo Jokūbausko atleidimo vilkinimo. Jo kadencija buvo pasibaigusi daugiau kaip prieš metus, tačiau jis toliau ramiai ėjo pareigas. Ši istorija buvo įvardyta Lietuvos teismų netvarkos simboliu.
AT pirmininkas Vytautas Greičius, vietoj Č. Jokūbausko išdrįsęs pateikti profesoriaus Valentino Mikelėno kandidatūrą į AT Civilinių bylų skyriaus pirmininkus, pelnė amžiną prezidento Valdo Adamkaus ir teisininkų klano nemalonę. Egidijaus Kūrio vadovaujamas Konstitucinis Teismas skubiai atėmė iš AT pirmininko teisę net siūlyti prezidentui AT skyrių pirmininkus. V. Greičius, prieš keisdamas Č. Jokūbauską, privalėjo išsiaiškinti, kieno jis kaimynas. Paties Prano Kūrio, Egidijaus Kūrio tėvo.
Lietuvos SSR teisingumo ministras (1977-1990 m.), vienintelis iš sovietinių okupacinės valdžios ministrų tapęs pirmosios Lietuvos Vyriausybės po Nepriklausomybės atkūrimo nariu - pirmuoju teisingumo ministru, Lietuvos valstybės delegacijos narys deryboms su SSRS, nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Belgijoje, Liuksemburge ir Olandijoje (1992-1994 m.), Lietuvos AT teisėjas ir šio teismo pirmininkas (nuo 1994 m. gruodžio iki 1998 m. spalio), Lietuvos teisėjų tarybos pirmininkas (1995 m.), Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjas, išbuvęs 2 kadencijas (nuo 1994 m. birželio iki 2004 m.), Europos Teisingumo Teismo teisėjas (nuo 2004 m. gegužės 11 d.). Tai toli gražu ne visa P.Kūrio biografija.
Pats P. Kūris retose savo kalbose prisipažįsta, kad jam "dirbant tarptautinėse teismų institucijose teko girdėti ne apie vieną politinį skandalą bei politinės korupcijos atvejį", tačiau kaip teisėjas norėdamas išlikti nešališkas negalįs komentuoti bei vertinti "lietuviškųjų įvykių".
Trys, regis, skirtingos ir mažai kuo susijusios trijų teisėjų istorijos. Tris teisingumo šviesulius sieja naujai statomas tiltas per Meros upę, mokesčių mokėtojams kainuosiantis per 2,5 mln. litų. Gal ir nesietų, jei tas tiltas, nugriovus buvusį, nevestų vien tik į teisingumo tarnų sodybvietes. Nes toliau - gūdus Gelednios miškas, pasienio teritorija.
K. Ramelis, kaip ir kiti koncesijos dalyviai, neigiantis bet kokias sąsajas ar įtakas Lietuvos automobilių kelių direkcijai, teigęs, kad jį visiškai tenkinusi ir ankstesnio tilto būklė, siūlė aiškintis su Krašto apsaugos ministerija. Esą tiltas gali būti pritaikomas karinėms pasienio su Baltarusija reikmėms. Suprask - vos ne pirmoji gynybos linija, o karinei technikai reikia tvirto tilto. Gal baltarusių tankams?
Tačiau šiuos asmenis sieja ne tik tiltas. K. Ramelį su Švenčionių rajono, derinusio ir iniciavusio tilto statybas, vicemeru Vaidotu Prunskumi sieja šio motinos K.Prunskienės ir partinis valstiečių liaudininkų ryšys.
Tarp artimų socialdemokratų garbės pirmininko A. Brazausko bičiulių - ir bendrapartietis šio krašto išeivis Č. Juršėnas bei garsus teisininkas P. Kūris. A. Brazausko įtakos Panevėžio kelininkams, vykdantiems užsakymą, seniai net nebandoma slėpti.
Apie tiltų statybas dar 1896 metais savo satyroje, kuri yra savotiškas korupcijos vadovėlis, rašė Vincas Kudirka. Tiesa, jis šaipėsi iš "maskoliškų deržimordų". Po šimtmečio tiltus jau stato lietuviškosios...
