Tėvo ir sūnaus nesantaika privedė iki tėvažudystės
Kantrybės netekęs sūnus tėvą nubaudė mirtimi
Mirtiną tragediją išprovokavo tėvo neapykanta sūnui
Irena ZUBRICKIENĖ (Irena LAKAVIČIŪTĖ)
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, vadovaujama teisėjo K. Dargužio, paskelbė griežtą nuosprendį Kušliškių kaimo (Kalvarijos savivaldybė, Marijampolės apskritis) gyventojui Virginijui Žitkauskui (23 m.). Namuose neteisėtai laikiusiam šaunamąjį ginklą ir praėjusių metų pavasarį jo vieninteliu šūviu nušovusiam savo tėvą vaikinui paskirta vienuolikos metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Trečiąkart su Temide susidūręs Virginijus kalės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Kruvinas Verbų sekmadienis
Praėjusių metų balandžio 16 - oji buvo Verbų sekmadienis. Sutuoktiniai Irena (45 m.) ir Albinas (50 m.) Žitkauskai, pasikinkę arklį, ryte išvyko į Kalvarijos turgų pirkti grūdų. Į namus jie grįžo išgėrę. Pastaruoju metu šiuose namuose beveik nebuvo nusižengiama "taisyklei": jeigu tėvas girtas - sudie, ramybe. Taip nutiko ir Verbų sekmadienį. Albinas pradėjo užgaulioti žmoną, vadino ją šliundra, prostitute. Tai girdėjo ir mažamečiai jų vaikai Alma (11 m.) bei Arūnas (13 m.), ir kartu su tėvais gyvenęs Virginijus (vyriausioji Žitkauskų dukra tėvų namuose nebegyvena). Jie į tėvų konfliktą nesikišo. Tik tuomet, kai tėvas į motiną paleido arbatinuką, bet, laimei, juo nepataikė, pakilo Virginijus. Tada visą piktumą tėvas nukreipė jo adresu. Jis užgauliojo sūnų įvairiais keiksmažodžiais, ragino netinginiauti ir varė iš namų. Virginijus nepasidavė provokuojamas grumtis. Įsiūčio apimtas girtas tėvas, kažką užsiminęs apie skyrybas ir tarsi priėmęs sprendimą pats išeiti iš namų, pasuko kiemo link. Po kurio laiko jis sugrįžo, bet piktumas nebuvo atlėgęs. Namiškius apdalinęs įprastais "epitetais" jis atsigulė. Tuo metu Irena Žitkauskienė su abiem mažesniaisiais vaikais išėjo darbuotis į kiemą, o kambaryje liko tik Virginijus. Pasak Arūno, brolis buvo nekalbus, atrodė piktas, bet tvardėsi. Netrukus Irena su vaikais išgirdo iš kambario atsklidusį šūvį. Tuoj pro duris pasirodė iki tol nematytu šautuvu nešinas Virginjus. Jis iš karto pasakė nušovęs tėvą, prakalbo ir pats nusižudysiąs ir paprašė kol kas nekviesti policijos - norįs atsisveikinti su savo mergina. Kai, susikrovęs daiktus ir namiškiams palinkėjęs "dabar jau ramiai gyyventi", Virginijus išėjo pas savo draugę Kristiną, Irena Žitkauskienė, apžiūrėjusi įvykio vietą, iškvietė medikus ir policiją. Jos vyras nenusirengęs gulėjo ant lovos, krūtinėje buvo matyti kraujuojanti žaizda. Albinas Žitkauskas buvo miręs. Po kurio laiko policininkai sulaikė keliuku pėdinusį Virginijų. Pamatęs juos vaikinas niekur nespruko, priešais save padėjo išardytą ginklą, pasidavė ir neneigė nušovęs tėvą.
Kantrybė turi ribas
Niekas neneigia, kad Virginijus Žitkauskas kaltas dėl tėvo mirties, tačiau apie vaikino kasdienybę žinoję žmonės įsitikinę, jog mažai kas atsilaikytų prieš nuolatinius tėvo priekaištus, įžeidinėjimus, ujimą. Sūnaus pusėje ir po nusikaltimo liko jo motina. I. Žitkauskienė teisme atviravo, kad teisiamo sūnaus jai gaila šimtą kartų labiau nei nužudyto vyro. Moteris neslėpė, kad, vyrui sugrįžus iš įkalinimo vietos (vieną kartą teistas A. Žitkauskas kalėjo porą metų už tai, kad savo sodybos daržinėje slapstė nelegalių migrantų grupę, ketinusią pereiti valstybinę Lietuvos ir Lenkijos sieną), namai pavirto pragaru. Vyras priekaištaudavo Irenai, esą šioji tapo valkata ir laisvo elgesio moteris, kol jis sėdėjo. Kaimynų ir Kalvarijos nuovados pareigūnų teigimu, sugrįžęs Albinas ketino toliau rimtai gyventi, buvo tvarkingas, ūkininkavo ir priekaištavo žmonai už netolimą praeitį. Albinas net apylinkės inspektoriui buvo skundęsis, esą žmona nesirūpina mažamečiais savo vaikais, todėl prašė ją "sutvarkyti", nubausti. Almą ir Arūną mokantiems pedagogams tokie signalai buvo staigmena ir atrodė šmeižtas. Jie I. Žitkauskienei neturėjo jokių pretenzijų nei dėl vaikų auklėjimo, nei dėl priežiūros. Moteris ramiau atsiduso, kai iš kolonijos į namus grįžo Virginijus (jis beveik trejus metus kalėjo už automobilio vagystę ir pasipriešinimą policijos pareigūnams). Sūnui motina pasakojo esanti tėvo mušama, žeminama. Virginijus kaipmat tapo jos užtarėju ir gynėju. Grumtis su Virginijum Albinas privengdavo, tad kariauti beliko žeidžiančiais žodžiais.
Kaip vėliau pasakojo jau suimtas Virginijus, jį labiausiai skaudindavo dažnai paleisti tėvo žodžiai, kad jis namuose yra nereikalingas - esąs ne jo sūnus, kalėjimo kamštis. Girtas tėvas mėgdavo kartoti, kad Virginijus yra psichas, "šliundros vaikas", keletą kartų buvo pavadinęs jį svetima pavarde. Sūnų siutino ir priekaištai dėl kalinio praeities, nes ir tėvas juk nebuvo be panašios dėmės. Albinas nuolat sakydavo, kad Virginijus jam "trukdo kvėpuoti gryname ore". Galbūt tai reiškė, jog vyras negali "auklėti" savo žmonos taip, kaip norėtų.
Pasak Virginijaus, lemtingąją dieną tėvas taip pat nevengė skaudžių priekaištų. Ir tardant, ir teisme vaikinas tikino neatsimenąs, kaip jo rankose atsidūrė ginklas, kurį jis nelegaliai laikė savo kambaryje, ir kaip jis iššovė į gulėjusį tėvą. Pasak teisiamojo, jis pagrasino tėvui: "Šausiu". Šis, turbūt netikėdamas, nenusileido: "Šauk". Virginijaus teigimu, realybė jam sugrįžo tik po to, kai nugriaudėjo šūvis ir vaikiną sukratė iššovęs ginklas.
Bausmė - per griežta?
Teisiamąjį gynęs marijampolietis advokatas Romualdas Matonis teigia, kad V. Žitkauskas tėvą nužudė neatsargiai elgdamasis su ginklu, o ne tyčia, kaip buvo kaltinamas. Viskas, ką Virginijus darė atsitokėjęs po įvykio, tarsi liudija jo naudai. Jis nesislapstė nuo policijos - atsisveikinęs su drauge, pats ėjo prisistatyti pareigūnams ir nešė jiems nusikaltimo įrankį. Ginklą jis jau buvo išardęs, kad nepridarytų daugiau bėdų. Kaltinamasis prisipažino, kad lygiavamzdį medžioklinį šautuvą prieš penkerius metus aptiko palėpėje. Žinojo, kad tai tėvo nelegalus ginklas. Juo susidomėjo. Praėjusių metų pradžioje Virginijus nupjovė šautuvo vamzdį, neteisėtai pasigamino dešimt šaudmenų ir ginklą laikė savo kambaryje, nes baiminosi, kad girtas tėvas gali juo kada nors pridaryti bėdų. Vaikino teigimu, jis žinojo, kad nelegaliai turėti ginklą - nusikaltimas, tačiau tikino laikęs jį savigynai. Tiriant Albino Žitkausko nužudymą, ir kaltinamasis, ir liudytojai teigė, kad šis nusikaltimas nebuvo planuotas iš anksto - vaikinas apie tai nebuvo prasitaręs nei motinai, nei draugei, nuo kurios jis neslėpdavo apie nuolatinį tėvo terorą, psichologinį smurtą. Būtent toks tėvo elgesys galėjo turėti įtakos Virginijaus staiga padarytam nusikaltimui. Tokią prielaidą pateikė ir Virginijaus psichiką tyrę specialistai, tačiau jie konstatavo, kad vaikinas jokia psichikos liga nesirgo ir neserga. ("Akistatos" duomenimis, Virginijus, 1996 m. kalėdamas, bandė nusinuodyti medikamentais, net buvo palikęs atsisveikinimo laiškelį, esą jam "nusibodo būti kalėjime". Tuomet jis buvo gydomas.) Ši ekspertų išvada bene labiausiai lėmė griežtą nuosprendį - nusikaltimas traktuotas kaip tyčinis, nes padarytas sveiko žmogaus, šovusio į gulintįjį, taikiusio į krūtinę. Korespondentės kalbinti kušliškiečiai, apie Virginijų išsaugoję gerus prisiminimus, apgailestavo, kad vaikinas tapo namuose susidariusių aplinkybių auka, taip pat nevengė kaltinimų kartais šeimoje nesantaiką savo lengvabūdišku elgesiu skatinusiai Irenai Žitkauskienei.
P. S. Nuotraukų iš teismo neturiu. Redakcijoje galėtų būti likusios nepublikuotos po įvykio darytos V. Gesaičio nuotraukos, kuriose - nuteistojo jaunesnioji sesuo ir brolis. Kažkada redaktorius sakė, kad tai labai gražios nuotraukos, ir ragino greičiau parašyti straipsnį, kol paaiškėjo, kad tekstas jau išspausdintas su viena nuotrauka ("Ak"- 32, 2000 m. 04 mėn. 21 d.).
2001 01 10
