Žmogus bijo gamtos. Slepiasi nuo jos dirbtinėse stiklo ir betono džiunglėse, vengia nenuspėjamų stichijos prisilietimų, dreba jos nuožmaus žvilgsnio akivaizdoje.
Žmogus nekenčia gamtos. Baimė verčia jį jaustis okupantu savo paties planetoje, išdegintos žemės taktika ženklinti jos lygumas, kalnus, miškus ir upes.
Žmogus siekia pažinti gamtą. O pažinimas – tai kontrolė, siekis atsikratyti baimių ir realizuoti savo neapykantą. Pažinimas – tai gamtos įspraudimas į griežtas mokslo schemas, prognozavimas ir technologinis valdymas.
Žmogus – gamtos dalis. Baimės, neapykantos, kontrolės objektas. Prigimtinių troškimų, gamtos ir kultūros konflikto centras. Gamtos pavergimo ideologijos įkaitas.
Technologijos vandenyne
Nuo pat gimimo mus supa technologijų prisodrintas pasaulis. Mes paskęstame dirbtinai ryškios šviesos, elektroninės muzikos, sintetinių televizijos vaizdų, kibernetinės interneto gelmės vandenynuose ir nebenorime išplaukti. Mūsų vartojami maisto produktai vis mažiau susiję su natūralia gamtos ciklų tvarka, mūsų kojų raumenis keičia automobilius varanti benzino energija. Mes vis bandome atitolinti mirtį, vis mažiau judame ir vis labiau apkrauname savo smegenis neregėta informacijos gausa. Mūsų pasaulis sukurtas žmogaus ir žmogui, kiekviena mažiausia jo detalė išausta žmogaus proto labirintuose ir tai negali nekelti baugaus susižavėjimo. Mes linkę regėti save kaip tikruosius pasaulio valdovus ir mūsų bendražmogiškos svajonės vis sparčiau virsta realybe, žmogiškajai kultūrai reprodukuojant pačiai save. Mes entuziastingai didiname savo atotrūkį nuo gamtos ir išdidžiai vadiname tai progresu.
Neutralumo grėsmė
Šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja nuostata, kad technologija, kaip paprastas žmogaus interesų tarpininkas, yra neutrali, prie galutinio tam tikros veiklos rezultato nepridedanti nieko esmingo. Žvelgiant į nuolatinius pokyčius mokslo ir technikos srityje, nėra sudėtinga įtikėti, kad tai mūsų, žmonių, valia kuria šį pasaulį, o bet kokia technologijos apraiška, kaip žmonių įvaldyta aplinkos poveikio priemonė, nesvarbu, ar tai būtų sugebėjimas įžiebti ugnį, ar laboratorijoje sukurta sudėtingiausia mikroschema, – viso labo mūsų kūno ir mūsų sąmonės tęsinys, manipuliacijų gamta, jos pertvarkymo ir užvaldymo įrankis, padedantis siekti iš anksto nustatytų tikslų. Technologiniame procese svarbiausias yra kuo efektyvesnis šių tikslų realizavimas, patiriant mažiausias sąnaudas ir užtikrinant didžiausią naudą. Kadangi technologijos sąvokai priskiriama neutralumo reikšmė, sprendimas ją naudoti gali būti priimtas grynai racionaliais pagrindais. Vienu atveju tai – naujos kompiuterinės sistemos įdiegimas gamykloje, siekiant didesnio pelno, kitu – žaibiškas šimtų tūkstančių civilių Hirošimos ir Nagasakio gyventojų sunaikinimas, trokštant pademonstruoti iki tol neregėtą karinę galią. Technologija pati savaime negali būti vertinama moralinėmis kategorijomis ir būtent čia slypi didžiausia jos keliama grėsmė. Nacių dujų kameros turi išlikti kolektyvinėje žmonijos atmintyje kaip veiksmingas technologinio barbarizmo paminklas.
Ideologijos gimimas ir žmogiškieji ištekliai
Mokslo ir technikos pažanga pastaraisiais šimtmečiais kūrė svaiginančią visuotinio progreso iliuziją ir efektyvumo principui buvo plačiai atvertas kelias pamažu įsiskverbti į socialinę ir politinę erdvę kaip pagrindiniam bet kokios veiklos vertinimo kriterijui. Technologinis procesas pasiūlė žmonėms patrauklią galimybę pabėgti nuo natūralios tikrovės teikiamo skausmo, pasiekti saugumo ir komforto regimybę. Technologinis racionalumas įsitvirtino kaip vyraujantis mąstymo būdas, naujo pobūdžio ideologija, galinti sėkmingai pateisinti individo pajungimą našiam gamybos ir paskirstymo aparatui. Augantis našumo ir naudos poreikis ėmė nustelbti bet kokį kitą žvelgimo į pasaulį būdą, fundamentaliai kreipdamas modernios visuomenės raidą.
Šiuo metu nedaug nuostabos tegali sukelti verslo vadybos ar viešojo administravimo kalboje vartojamas žodžių junginys „žmogiškieji ištekliai“. Jis atspindi pamatinį įsitikinimą, kad iš principo žmogus niekuo nesiskiria nuo kitų materijos formų, laiko ar finansinių išteklių, kuriuos būtina kuo racionaliau, taigi kuo efektyviau, panaudoti. Tik geriausias išteklių panaudojimas gali užtikrinti nuolatinį produktyvumo ir visuomenės materialinės gerovės kilimą – didžiausią šiuolaikinio pasaulio chimerą, kurios baisumas slypi drąsioje pretenzijoje į nepertraukiamos amžinybės kategoriją. Rodos, savaime iškyla klausimas, ar įmanoma atskirti neribotą ekonomikos augimą nuo neriboto išteklių (iš)naudojimo, o jeigu ne, tai koks likimas šiuose procesuose numatytas žmonijai, technologinio racionalumo logikos nužeminamai iki efektyvaus valdymo ir eksploatacijos objekto?
Pašalinmant alternatyvas
Problema ta, kad išsivadavimui nuo gamtinės būtinybės, apie kurį svajojo dar Karlas Marxas, bent iš dalies virstant realybe, tuo pačiu metu kyla nauji iššūkiai individų laisvei. Tenka konstatuoti, kad technologinio racionalumo įsigalėjimas visų pirma reiškiasi kaip naujo pobūdžio ideologinė visuomenės kontrolė – proto įsikūnijimas visų socialinių grupių ir interesų naudai – tokiu mastu, kad bet koks prieštaravimas savaime atrodo iracionalus, o bet koks pasipriešinimas – neįmanomas. Siekiant efektyvios kontrolės, brutali jėga tampa iš esmės nereikalinga. Kapitalistinei ūkio sistemai įrodžius savo efektyvumą, individai paverčiami savo troškimų įkaitais, o nuolatinį ūkio augimą užtikrinanti ekonominių ir politinių santykių sankloda nebegali būti iš pagrindų kvestionuojama.
Herberto Marcuse teigimu, formuojasi vienmatė visuomenė, netekusi vienos iš dviejų esminių kasdienio bei filosofinio mąstymo dimensijų – vadinamojo kritinio negatyvumo. Pozityvaus mokslinio teigimo dominuojamoje technokapitalistinėje santvarkoje (vartojant Douglaso Kellnerio siūlomą terminą) politika, ekonomika ir kultūra jungiasi į vientisą sistemą, sugebančią arba atmesti visas potencialiai grėsmingas alternatyvas, arba jas efektyviai integruoti į egzistuojančias struktūras ir taip nukenksminti.Puikių integracijos pavyzdžių galima rasti XX amžiaus antros pusės jaunimo kontrkultūrų istorijoje: hipių, pankų, įvairūs kiti judėjimai, su neregėtu aršumu kvestionavę įsitvirtinusį gyvensenos modelį, buvo sėkmingai neutralizuoti, juos komercializavus ir įtraukus į bendrą masinės kultūros srovę, pavaldžią kapitalo diktatui. Pankroko muzika, buvusi agresyvaus nihilizmo ir ekscentriško maišto prieš visuomenę simboliu, virto viena iš daugelio muzikos industrijos šakų, palaikančia esamą nepaprastai dinamišką ir vis dėlto represyvų status quo. Kitas santvarkos prisitaikymo pavyzdys galėtų būti didėjantis valstybės vaidmuo ekonomikoje ir išaugęs dėmesys socialinei apsaugai. Nors šie reiškiniai teikia pagrindą kai kuriems autoriams kalbėti apie socializmo „pavojus“, galima tai vertinti ir kaip racionalų esamos santvarkos prisitaikymą prie alternatyvios idėjinės sistemos iššūkio, išlaikant pagrindines ūkio struktūras nepakitusias.
Poreikių industrija
Kaip teigė Herbertas Marcuse, pajungiant individus sistemai, ypatingą vaidmenį vaidina naujų poreikių kūrimas – natūralus visuomenės funkcionavimo ir raidos elementas. Poreikių patenkinimo mastas visada lemia esamos socialinės ir politinės sistemos legitimumą, todėl idealų kontrolės metodą galima apibūdinti kaip selektyvų sisteminius interesus atitinkančių poreikių kūrimą ir realizavimą. Kitais žodžiais tariant, individų laisvė yra manipuliatyviai ribojama pasirinkimu iš to, ką jiems leidžiama rinktis. Pasirinkimo ribos gali būti plečiamos tol, kol iš vidaus jų nebesimato, bet juk tai savaime nereiškia, kad jos nustoja egzistuoti. Būtina suvokti, kad tai, ką mes vadiname laisve, dažnai paradoksaliu būdu pavirsta svajone turėti didesnį namą, greitesnę mašiną, vartoti greičiau ir daugiau. Ir dirbti, dirbti vis daugiau, paklusniai vergauti tai pačiai sistemai, kuri mus turėtų aprūpinti komfortą teikiančiomis gėrybes. Bet ar tai tikrai yra laisvė?
Sunku įvertinti poveikio, kurį šiais laikais masinės komunikacijos priemonės bei reklamos industrija daro individų preferencijoms ir vertybinėms nuostatoms, mastą, tačiau pats poveikio faktas daug abejonių nekelia. Radijas, televizija, internetas veržiasi į visus planetos kampelius, globaliai skleisdami rėksmingą „žvaigždžių“ kultą, jaunimo madas, reklamą, kalte kalančią į galvą, jog tik vartodamas tam tikrą produktą tu gali būti „kietas“, bent vieną akimirką išsiskirti iš minios. Galima spėti, kad tikroji, užslėptoji reklamos paskirtis – ne tiek atkreipti potencialių pirkėjų dėmesį į konkrečios reklamuojamos prekės privalumus, kiek maksimaliai įtraukti kiekvieną individą į egzistuojančių gamybinių santykių nulemtą vartojimo mechanizmą, formuoti atitinkamą hedonistiško vartotojo tipą. Tik nevaržoma naujų poreikių gamyba gali užtikrinti tolesnę žmogiškosios kultūros reprodukciją gamtos pasaulio sąskaita ir tik tam tikras savybes turintis žmogus gali būti efektyviai panaudotas susiklosčiusioje save reguliuojančioje sistemoje.
Mes gyvename pasaulyje, kurį patys susikūrėme. Kuriame savosios Kultūros triumfą, statydami naujus rūmus ant Gamtos griuvėsių. Mūsų gerovė virsta mūsų gyvensenos pateisinimu ir jos atšvaitai mums atstoja tikrovės pavidalus. Agresyviai pertvarkydami gamtą, mes kuriame mašininę civilizaciją ir patys tampame to paties pertvarkymo objektu. Žmogus – tik gamtos dalis, kurią, kaip ir visus kitus natūralios tvarkos, elementus tampa būtina pajungti vidinei sistemos logikai, suskaidyti ir sintetiškai reprodukuoti.
