Iš tiesų kiekvieną šio rašinio pavadinimo žodį galima rašyti kabutėse: nei Lenkų rinkimų akcijos veikėjai yra tiek svarbūs, kad be platesnio masto intrigų galėtų ką nors lemti, nei jie plačiai atstovauja tautinėms mažumoms, nei kas nors klauso jų balso visame po Vilniaus mero rinkimų užvirusiame ginče.
Vis dėlto išrinkus įvairialypę Vilniaus miesto tarybą egzistavo keli galimi koalicijų variantai, dėl kurių rūpinosi visos politinės jėgos ir dėl kurių ypač svarbūs tapo etninių partijų atstovų apsisprendimai, prie ko šlietis. Šie apsisprendimai, o tiksliau - svyravimai, nulėmė pirmųjų naujosios miesto tarybos politinių varžybų rezultatą, o patį merą ir daugiausiai balsų gavusią Artūro Zuoko koaliciją nustūmė nuo lyderio vaidmens.
Liberalus ir juos palaikančiuosius žeidžia tai, kad socdemai turi daugiau svertų etninių partijų nariams patraukti ir nebijo žaisti mažumų sentimentais. Tačiau atviras manipuliavimas mažumų korta dabartinėje Lietuvos vidaus politikoje yra gana naujas žingsnis ir į jį verta pažvelgti plačiau.
Kai politinėje arenoje darosi ankšta, kiekvienas balsas tampa svarbus. Iš esmės tai palanki padėtis eiliniam rinkėjui, dėl kurio politikai priversti labiau stengtis. Vilniaus mero rinkimuose dar neišvydome tiesioginės kovos dėl rinkėjo simpatijų, tačiau ryškiai sušmėžavo politikai, gaunantys balsus iš mažumų - t.y. iš tų, kurių nesugeba - o dažniausiai net nemėgina - patraukti tariamai į visos šalies visuomenę besiorientuojančios didžiosios partijos. Kai kurie apžvalgininkai išgyvena dėl suirutės, kurią kelia balsų perviliojimas ir turginės derybos dėl politinių ir kitokių dividendų, tačiau tautinėms mažumoms ši situacija suteikia galimybę tapti pastebėtoms ir išlįsti iš viešojo gyvenimo patvorių, t.y. tapti matomais, kalbinamais, pageidaujamais rinkėjais.
Nors socialdemokratai nuolat galėjo justi tam tikrą nelietuvių piliečių paramą rinkimuose, ji nereikalaudavo ypatingo dėmesio ir vargu ar užėmė lemiamą vietą jų pergalėse bei pralaimėjimuose. Kur kas efektyviau mažumų parama praėjusiuose prezidento rinkimuose pasinaudojo Rolandas Paksas, žadinęs lūkesčius įvairių visuomenės grupių, į kurias nesivargindavo kreiptis kiti politikai. Rinkdamas visų užmirštųjų balsus, Paksas susitiko ir su lenkų atstovais, kalbėjo apie tautinių mažumų perspektyvas agitaciniuose susitikimuose televizijoje, nevengė spekuliuoti Ignalinos elektrinės tema. Pakso atvejis rodo, kad politikui svarbu ne tik patraukti, bet ir surasti savo rinkėją.
Žinoma, kaip patyrė liberalai, sudarius tik džentelmenišką susitarimą kur kas sunkiau tą rinkėją išlaikyti. Socialdemokratams ir liberaldemokratams pradėjus žaidimą tikėtis etninių partijų atstovų lojalumo liberalams buvo sunku dar ir dėl to, kad ir socdemai, ir Pakso šalininkai savo pažadus galėjo sustiprinti minėdami konkrečius bendradarbiavimo su mažumų politikais atvejus. Lenkų rinkimų akcija taip pat jau buvo pademonstravusi, kad linksta bendradarbiauti su tais, kas valdžioje ir kas gali įtraukti šios partijos narius į valdžios postus. Uždarai etninei partijai, kuri pasmerkta būti pastumdėle nacionalinėje politikoje, tai pakankamai racionalus ūkiškas sprendimas.
Tačiau liberalai ir tie, iš ko turėtų išeiti centro dešinės koalicija, palankiu dėmesiu tautinėms mažumoms vargiai galėtų pasigirti. Ko vertas vien naujasis Pilietybės įstatymas, kurį rengiant prieš pusmetį dalyvavo ir liberalų atstovai, neišvengęs etninio skirstymo teikiant teisę į dvigubą pilietybę ir dėl to sunkiai derantis su liberalios demokratijos principais. Nors tiesiogiai lenkams naujasis Pilietybės įstatymas ne ypač aktualus, tačiau jis sujudino daugelį tautinių mažumų bendruomenių ir sukėlė Europos Tarybos ekspertų įtarumą.
Nemaloniausia šioje istorijoje yra tai, kad santykių su mažumomis “testo” rezultatai tarsi prideda papildomų balų vien išskaičiavimu besirėmusioms ir konjunktūrinėms politinėms jėgoms. Tačiau kilusį sąmyšį slepiančios dešinės dirglumas tik didina galimybes manipuliuoti etninių partijų balsais ir tautiniais sentimentais.
Neriteriškas kai kurių tarybos narių svyravimas jau pažadėjus paramą Zuokui sukėlė ne mažiau pasidygėtinų komentarų nei pati situacija. “Spaudos klube” buvo galima išgirsti pasisakymų apie kylančią grėsmę lietuvių kalbai Vilnijoje ar nepasitenkinimą dėl to, kad svarbaus valdininko postą gali užimti žmogus, nepažįstantis pagrindinės tautos kultūros, - jau peržengiančių korektiškos politinės retorikos ribas. Didžiausias šalies dienraštis redakcijos skiltyje pažadų Lenkų rinkiminei akcijai kainą taip pat įvardijo paprastai: “Vilniaus rajone ir Šalčininkuose kentės lietuvių kalba”. Beje, kai kurios “nuolaidos” kalbos politikos srityje reikštų tik tai, kad Lietuva laikosi Europos Tarybos Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos, prie kurios pati prisijungė.
Etninės politikos suvedimas tik į kultūrinę reprezentaciją yra kitas, sunkiau už neliberalią retoriką pastebimas faktas. Sprendžiant iš abiejų pusių, kurios varžosi dėl mažumų partijos lojalumo, veiklos galima pamanyti, kad Lietuvos lenkams ar rusams svarbiausia - gatvių pavadinimų iškabos ir balsavimo biuleteniai keliomis kalbomis. Mažumų tautinis tapatumas pripažįstamas tik tada, kai jos svarsto “savo” problemas, - jų nepasigendama tuomet, kai sprendžiami bendro gyvenimo klausimai, joms neskiriami aktyvių piliečių vaidmenys. Iš principo ignoruojant kitas nei kultūra gyvenimo sritis, į kurių tvarkymą galėtų būti sistemingiau įtraukiami įvairių tautybių piliečiai, niekaip neskatinamas vienos iš pasyviausių gyventojų grupių pilietinis akyvumas.
Na, o jei liberalai ir toliau manys, kad kelios nelietuviškos pavardės koalicijos sąraše yra pakankamas dėmesys įvairių piliečių grupių atstovavimo klausimui net įvairiataučiame Vilniaus mieste, jie dar turės ne vieną progą purkštauti dėl pritrūkusių balsų miesto taryboje ar kituose rinkimuose. Ir tie keli trūkstami balsai visai nebūtinai turi priklausyti siauro pobūdžio etninėms politinėms organizacijoms. Jie gali priklausyti toms partijoms, kurios aktyviai ugdys savo gretas ir sugebės ne tik deklaruoti, bet ir pademonstruoti, kad jų ideologijai sėkmingai gali atstovauti įvairių tautybių piliečiai.
Žaidimai mažumų korta vidaus politikoje, nors ir nėra elegantiški, yra kur kas geriau nei tai, jei nenaudojama korta pakliūtų į tarptautinių žaidimų apyvartą. Todėl neherojiškas mažumų veikėjų vaidmuo pastarosiomis dienomis suvaidintoje politikos scenoje vis dėlto byloja apie galimą teigiamą procesą vidaus politikoje - aktyvesnį tautinių mažumų įtraukimą į bendrą šalies gyvenimą. Visiems bus geriau, jei šią kortą laikysime savo kaladėje.
