Į slaugos ir palaikomojo gydymo ligonines patekti vis sunkiau
- Žinot, ko aš labiausiai bijau? Ogi senatvės! - "Akistatos" žurnalistei prisipažino Skaudvilės (Tauragės r.) slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės vyriausioji slaugytoja Virginija Baškienė, kasdien susidurianti su daugiau nei pusšimčiu ligoninėje slaugomų ir gydomų sunkių ligonių.
Anot Virginijos Baškienės, ligoninė - perpildyta, norintieji čionai patekti turi laukti eilėje. Toji eilė ypač pailgėja rudenį bei žiemą, kai vieniši paliegę senoliai neįstengia be kitų pagalbos peržiemoti...
Šiuo metu minėtoje ligoninėje prižiūrimi 65 ligoniai. Dešimt iš jų - nuolatiniai gyventojai, čia būsiantys iki gyvenimo pabaigos. Už sotų gyvenimą, šiltą ir ramų būstą bei visapusišką medicininę priežiūrą šie žmonės privalo sumokėti 80 procentų savo pensijos. Likusieji turi teisę būti nemokamai slaugomi ir gydomi keturis mėnesius per kalendorinius metus. Nors iš pirmo žvilgsnio ir nusenę, menkai protaujantys, senoliai, anot vyr. slaugytojos, sugeba pasiskaičiuoti, jog geriausiai apsimoka į ligoninę atvykti rugsėjo pradžioje. Tuomet čia galėsi ramiai gyventi iki metų pabaigos, o kitais metais bus pradėtas skaičiuoti jau kitas keturių mėnesių laikotarpis.
Pasak vyriausiosios slaugytojos, bene daugiausia pacientų - Alzheimerio ligos aukos. Tai labai sunki, kol kas nepagydoma liga, "ėdanti" tam tikrų smegenų sričių ląsteles, dėl ko žmogui trinka atmintis, orientacija, ligonis nebeatpažįsta net savo artimųjų, jam vis sunkiau kalbėti, lėtėja judesiai ir t. t. Tokiems ligoniams aptarnaujantysis medicinos personalas skiria ypač daug dėmesio, galima sakyti, nepaleidžia jų iš akių. Mat niekas nežino, kada ligoniui šaus į galvą pakilti iš lovos ir eiti, kur kojos neša.
- Kiek tokių vienmarškinių ligonių esame susigrąžinusios į palatą jau iš ligoninės kiemo, miestelio gatvės ar net laukų, - prisimena Virginija Baškienė. - Keisčiausia tai, jog šiaip būdami labai nerangūs, vos krutantys, išėję į gatvę tokie senoliai spaudžia vos ne bėgtute... Sunku pavyti...
Pasak Virginijos Baškienės, negalima sakyti, kad tokie ligoniai bėga iš ligoninės, kad jiems čia blogai. Jie paprasčiausiai nori namo...
Nemažai yra tokių, kurie niekada nepakyla iš patalo. Tai ir patyrusieji galvos smegenų insultus, ir kenčiantys dėl širdies ar plaučių ligų, nukentėjusieji po nelaimingų atsitikimų. Jie maitinami, prausiami, masažuojami, stiprinami vaistais ir, labai svarbu, žodžiais... Pasak vyr. slaugytojos, tokie ligoniai yra ypatingai jautrūs, reikalauja kuo daugiau medicinos personalo dėmesio, gali net supykti, jei daug darbo turinti slaugytoja per trumpai šnektelės, per mažai paguos, ne taip švelniai, kaip anksčiau, paglostys... Ir kaip esą jiems pasiaiškinsi, jog dažniausiai reikia labai spėriai suktis, lakstyti po skyrių vos ne bėgte, kad suspėtum padaryti, kas priklauso.
Pasiteiravau, ar už tokį nuoširdų ir pasiaukojantį darbą slaugytojos iš ligonių ar jų artimųjų dažnai sulaukia padėkos. Virginija Baškienė tik atlaidžiai šyptelėjo. Girdi, nepalyginti dažniau susilaukiama ne padėkos, o... priekaištų.
Antai prieš kurį laiką Tauragės rajone gyvenantis vyriškis į ligoninę atgabeno savo nusenusį tėvą. Trumpai pasisukiojęs, prasitarė turįs neatidėliotinų reikalų, esąs labai užsiėmęs, ir pradingo. Seselės pačios turėjo nemažai sveriantį bejėgį (patyrusį insultą) senuką nešte nusinešti į antrąjį aukštą, į palatą. Ne, čia esą nieko baisaus - prie tokių dalykų jos seniai pripratusios. Tačiau kai tasai viską po savimi darantis senukas buvo perrenginėjamas, personalo darbuotojos pakraupo iš siaubo: kelnės nusitraukė kartu su oda! Kitaip sakant, žmogus jau buvo pradėjęs pūti gyvas! Ką tai reiškia? Ogi vieną vienintelį dalyką: kad namie senolis buvo visai neprižiūrimas. Nežinia, prieš kiek mėnesių ar net metų praustas. Nežinia, kada paskutinį kartą perrengtas švariais rūbais.
Ligoninės darbuotojos šio senuko sūnaus daugiau nepamatė - jis ligoninėje nepasirodė. Kai ateidavo pensijos mokėjimo diena, jį aplankydavo giminaičiai. Ir... nepraleisdavo progos papriekaištauti, kad negerai tas, negerai anas.
Panašiai, anot vyriausiosios slaugytojos, nutiko ir su ligone Veronika (vardas pakeistas). Šią moterėlę į ligoninę irgi atvežė sūnus. Jiedu neturėjo jokio nukreipimo, tačiau tiesiog per piktumą išsireikalavo vietos. Girdi, viskas bus atvežta, tik darykit "rodą", negaliu motinos vežtis atgal, ji visa smirdinti... Taip, Veronika nebuvo iš tvarkingųjų, nespjaudavo ir į stiklelį, tačiau kieno, jei ne vienturčio sūnaus, pareiga nusenusia ir pasiligojusia motina pasirūpinti, bent kada ne kada padėti nusiprausti, išskalbti jos rūbus, patalynę. Slaugytojos šią ligonę tą patį vakarą išmaudė vonioje ir baisėjosi, kiek ant kūno pridžiūvę nešvarumų... Tačiau užuot pasakiusi "ačiū", Veronika esą irgi ėmė pykti, bambėti, buvo viskuo nepatenkinta...
O vieno sunkaus ligonio slaugytojos... privengia. Netgi bijo. Senatvinės demencijos kamuojamas vyriškis (beje, kadaise užėmęs gana aukštas pareigas) anksčiau gyveno pas dukrą. Slaugytojos sakė įsivaizduojančios, kiek dukra prisikentėjo. Galiausiai tėvui buvo išrūpinta vieta slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje.
- O, kaip jis mus visas šokdina, - neslėpdama apmaudo kalbėjo Virginija Baškienė. - Atnešame sriubos - jis pritaikęs progą lėkštę tyčia išverčia ant patalynės; atsikrenkštęs spjauna tiesiai į slaugytoją; skutame bazdą dviese, nes nevaikštantis senolis turi labai stiprias rankas ir ne kartą yra kaip reikiant užvožęs; net sauskelnes keičiame laikydamosi atitinkamo atstumo - kad nepasiektų užsimojęs...
O apie šio vakarykščio inteligento žodyną esą geriau nė nekalbėti - juo besirūpinančias slaugytojas senolis iškeikiąs paskutiniais žodžiais, išsityčiojąs... Ir esą dar labai neaišku, ar jis taip elgiasi dėl ligos, ar iš egoizmo (mat su palatos kaimynais moka būti ir mandagus, ir draugiškas)... Deja, tokiam ligoniui nieko negali padaryti...
Stipresniosios ligonės, anot vyr. slaugytojos, prisigalvoja kuriozinių dalykėlių. Štai viena ligoninės senbuvė nusprendė, jog ji per ilgus darbo metus užsitarnavusi palatoje gulėti viena, ir labai supyko, kai į gretimą lovą buvo atvežta kita senolė. Ta pirmoji pastarąją ėmė... reketuoti! Girdi, jei nori "mano kambaryje" gyventi, privalai kas mėnesį iš savo pensijos susimokėti po 20 litų! Reketuojamoji pasiskundė ir "reketininkės" savivalė baigėsi.
Tačiau be galo sunku slaugytojoms įkalbėti ligonius rūkyti tik tam skirtose vietose - anksčiau nepratę prie tvarkos, jie esą labai nenori paklusti.
Atsitiktinai apsilankius Skaudvilės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje nustebino ideali švara ir tvarka. Ligoninė - po remonto: blizga grindys, tviska sienos. Gal dėl to rajono Socialinės rūpybos skyriuje ir susidariusi nemaža norinčiųjų čia pakliūti sunkių ligonių eilė? Vyr. slaugytoja patikino, jog slaugos ir palaikomojo gydymo poreikis nuolat didėja visoje Lietuvoje. Ir esą greičiausiai ne vien dėl to, kad labai užsiėmę artimieji neturi galimybės tinkamai prižiūrėti sunegalavusius tėvus ar giminaičius, bet ir todėl, jog sunkios senatvinės ligos "kerta" vis jaunesnius... Be to, nemažai yra tokių ligonių, kuriems jų pačių sveikata niekada nerūpėjo - svarbiausia buvo turėti ką išgerti, parūkyti...
Ligonių slaugymas namuose
Slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje pacientais rūpinasi kvalifikuoti specialistai. O kaip sunkų ligonį slaugyti namuose, kol eilės į gydymo įstaigą dar laukiama? Štai keletas svarbiausių patarimų.
Sunkiomis lėtinėmis ligomis sergantį ligonį slaugyti namuose yra gana sudėtinga ir sunku. Reikia ne tik noro, bet ir pasiryžimo, nuovokos, sumanumo. Toks ligonis turi laiku gauti reikiamų vaistų, jam laiku turi būti atliktos fizioterapinės procedūros, laiku pamaitinama, paisoma asmens higienos.
Sergantieji sunkiomis ligomis turi būti įkurdinti atskiroje patalpoje. Jei ligonis serga plaučių liga, kosti ir gausiai skrepliuoja, jam būtina parūpinti spjaudyklę. Šis indas turi būti kasdien virinamas, į vandenį įbėrus žiupsnelį geriamosios sodos miltelių. Kad skrepliai nepriliptų prie indo sienelių, į indą, apšlakstant sieneles, būtina pripilti dezinfekuojančio skysčio, kurio galima įsigyti vaistinėje.
Ligonį reikia maudyti kartą per savaitę (o jei labai prakaituoja - ir dažniau), visuomet po maudynių pakeisti lovos patalynę. Ligoniui pavalgius reikia išskalauti jo burną šiltu vandeniu, nepamiršti kasdien išvalyti dantų. Jei sutriko šlapimo išsiskyrimas ar tuštinimasis, reikia padaryti klizmą (šlapimą išleisti naudojantis specialia priemone), o jei pats slaugantysis to padaryti neįstengia, reikia skubiai kviesti medikus.
Ligoniui reikia reguliariai matuoti kūno temperatūrą - ryte ir vakare. Temperatūros duomenis patartina kruopščiai fiksuoti, kad prireikus gydytojui būtų lengviau atsekti ligonio būklės pablogėjimą.
Ligonis maitinamas 4-5 kartus per dieną, nedidelėmis porcijomis. Maistas turi būti kuo įvairesnis: kuo daugiau daržovių ir vaisių. Negalima ligoniui duoti per daug karšto, aštraus maisto, vengti sunkiai virškinamų patiekalų, keptų ir rūkytų produktų.
Ligonio kambarys turi būti dažnai vėdinamas (ypač prieš miegą), mazgojamas, valomos dulkės. Lova - patogi, ne per minkšta. Jei ligonis - ypač sunkios būklės, lovą reikia atitraukti nuo sienos, kad būtų lengviau prie jo prieiti iš bet kurios pusės.
Reikia atminti, jog ir geriausi vaistai nepadės ligoniui, jei nebus gero psichologinio mikroklimato, ligonis nejaus nuoširdaus ir jautraus artimųjų dėmesio. Sunkūs ligoniai esti ypač jautrūs, todėl nereikėtų pamiršti, jog juos gali neigiamai veikti ir nedidelis triukšmas, pašaliniai garsai, vaikų bėgiojimas po kambarį.
Sunkus ligonis dažniausiai tampa labai irzlus, nebepasitiki nei jį slaugančiais artimaisiais, nei gydytojais, todėl reikia stengtis tą nepasitikėjimą kiek galima sumažinti, įtarumo sieną ištirpdyti. Tai išties nėra lengva, reikia didžiulės kantrybės ir pasiaukojimo. Jei to nėra, jei tinkamai slaugyti sunkų ligonį artimiausi žmonės neturi galimybės, patartina samdyti slaugytoją arba nukreipti ligonį į slaugos ir palaikomojo gydymo įstaigą. Ir, žinoma, jo ten nepamiršti...
