Kaip visi žino, ekonomikos būklė didele dalimi priklauso ir nuo to, kaip yra nusiteikę rinkos dalyviai - pesimistiškai ar optimistiškai. Jei niekas nesitiki gero iš ateities, ekonomika lėtėja, o jei vyrauja optimizmas, tuomet jos apsisukimai greitėja. Ir man regis, kad lietuviškas pesimizmas jau rimtai graso Lietuvos ekonomikai. Kodėl?
Lietuviškas pesimizmas ir ateities baimė
Sociologai jau seniai pastebėjo, kad Lietuvos gyventojai beveik per visą nepriklausomybės laikotarpį yra pesimistiškai nusiteikę. Beje, pagal šį rodiklį mes esame bene pesimistiškiausia tauta Europoje. Mes nieko nesitikime iš ateities, manome, kad viskas bus tik blogiau. Ir tokia jausena visiškai nesusijusi su ekonomikos pakilimais (su nusileidimais - taip).
Neseni “Eurobarometr” tyrimai parodė štai ką. Į klausimą, ar per artimiausius penketą metų pagerės, lietuvaičiai taip atsakė: 27 procentai tikisi, kad pagerės (tai mažiausias nuošimtis tarp visų šalių kandidačių), 21 proc. respondentų mano, kad situacija pablogės - pagal šį rodiklį pirmaujame tarp pokomunistinių šalių, o iš narių kandidačių mus lenkia tik Kipras ir Turkija.
Beje, kai klausiama, ko tikimasi iš 2003 metų profesiniu požiūriu, tai 32 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad situacija pablogės (tai didžiausias procentas tarp šalių kandidačių), tik 17 proc. tikisi, kad bus geriau, o 35 proc. mano, kad situacija liks tokia pat.
Nuoga statistika
Jei pažvelgtume į statistinius duomenis, tuomet išvystume tokį vaizdą. Lietuvos banko duomenimis, terminuotų indėlių, kuriuos turėjo privatūs asmenys, yra 3 665 817. Terminuoti indėliai rodo, kad žmonės taupo, tai nėra kasdieniam vartojimui skirti pinigai. Aišku, toks didelis terminuotų indėlių skaičius rodo, kad fiziniai asmenys turi po kelis terminuotus indėlius. Tačiau net jei tartume, kad statistiškai kiekvienas turi po tris terminuotus indelius, tuomet vis tiek gautume įspūdingą skaičių - apie trečdalis Lietuvos gyventojų turi santaupų. Beje, niekas nežino, kiek santaupų yra kojinėse, o ne bankuose.
Tokie taupymo mastai yra pakankamai dideli. Ir juos galima paaiškinti nuolatine ateities baime. Iš ateities nieko nesitikima, nebent tik blogo, todėl atliekamas skatikas ir saugomas tiems blogesniems laikams. Jei aš tikėčiau, kad ateitis bus geresnė už dabartį, ar aš taupyčiau? Veikiau priešingai - leisčiau savo santaupas, imčiau kreditus, nes manyčiau, kad ateityje pavyks juos grąžinti.
Beje, dar vienas labai įdomus dalykas. Statistikos departamento atliktas tyrimas parodė, kad per artimiausius 12 mėnesių nors kiek sutaupyti tikėjosi 18 proc. respondentų (kovo mėn. - 22 proc.), galimybė sutaupyti visiškai netikėtina atrodė 42 proc. apklaustųjų (kovo mėn. - 38 proc.). Tačiau statistika juk byloja ką kita (terminuotų indėlių skaičius įspūdingas!).
Taigi subjektyviai savo finansinė padėtis vertinama daug blogiau, nei ji yra iš tikrųjų. Ir tikriausiai nereikia įžvelgti jokios blogos valios - žmonės tiesiog įpratę viską matyti blogiau, nei iš tiesų yra. Ir joks ekonominis augimas nepakels lietuvaičių nuotaikos. Lietuvos BVP gali augti 9, 19, ar 39 proc., vis tiek būsime nepatenkinti ir nieko gero nesitikėsime iš ateities.
Iš esmės taupymas yra gerai ekonomikai. Tačiau per didelis taupymas neskatina vartojimo (lygiai taip pat kaip ir defliacija nedaro teigiamos įtakos ekonomikai).
Rizikos baimė
Šalia šių duomenų galime pridėti ir kitus sociologų pastebėjimus. Tik 20 proc. lietuvių tiki, kad jie asmeniškai atsakingi už savo gyvenimą, kiti 80 proc. dėl savo nelaimingos dalios kaltina valdžias ir elitą. 1997 metais atlikti Europos valstybių gyventojų vertybių tyrimai parodė, kad lietuviai šalia lenkų, bulgarų, vengrų, rusų ir baltarusių priskirtini tai grupei, kuri mažiausiai pasikliauja savo jėgomis. Mes manome, kad mūsų gyvenimas labai mažai priklauso nuo mūsų pačių. Likimas arba valdžia turėtų pasirūpinti. Neverta per daug įrodinėti, kad nemanantys, jog gali kontroliuoti savo gyvenimą, asmenys yra daug pasyvesni nei įsitikinę, kad jų gyvenimas priklauso nuo jų pačių.
Štai čia tikriausiai ir yra lietuvio kaip “homo economicus” bėda. Jis bijo rizikuoti, nes tiesiog bijo ateities - kam rizikuoti, jei viskas bus tik blogiau.
Tikriausiai ne vien tik kreditų sąlygomis galima paaiškinti, kodėl lietuvaičiai taip bijo skolintis. Kol kas tik 62 435 fizinių asmenų buvo pasiėmę paskolas (dar kartą primenu - fizinių asmenų terminuotų indėlių yra 3 665 817).
Beje, šis konservatyvumas, begalinis noras taupyti kartais atneša ir didelių nuostolių. Ryškiausias pavyzdys - indėliai doleriais. Nors litas ir buvo persietas, tačiau juo ir toliau buvo pasitikima. Pasitikima net tuomet, kai dolerio kursas krito - dar ilgą laiką butai bent jau Vilniuje buvo pardavinėjami už dolerius. Ir vėliau doleriai nebuvo iškeisti į kitą valiutą.
Taigi žvelgiant į gerus Lietuvos ekonomikos rodiklius, reikia prisiminti, kad mums trūksta didesnio pasitikėjimo savimi, ateitimi ir optimizmo. Be šių dalykų ekonomika taip pat juda sunkiai.
P. S. Jeigu perskaitę šį straipsnį bėgsite į parduotuves ir išlaidausite, aš atsakomybės neprisiimu.
