Daiva NORKIENĖ
Vos spėjus nurimti skandalui dėl Marijampolės medikų (laiku negydė benamio), į "Akistatą" kreipėsi keli vilniečiai. Priežastis ta pati: Hipokrato tarnai atsisako galbėti tam tikro socialinio sluoksnio asmenis. Kartais net ir tada, kai pagalba priklauso pagal įstatymą. Apie tai kalbėjomės su Sveikatos apsaugos ministerijos bei Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stoties specialistais.
Vėl pėdos!
- Atvažiuokit padėti benamiui, - prieš savaitę žurnalistei paskambino Vilniaus Žėručio gatvės gyventoja Gražina Lileikienė. - Žmogui ką tik amputavo nušalusius kojų pirštus, jis vos paeina, bėga kraujas, o poliklinikoje atsisako net perrišti.
Stanislovas Žemlo su keliais kitais benamiais dažniausiai laikosi Lazdynų mikrorajone. Dienomis šie bedaliai prekiauja Erfurto gatvės turgelyje įvairiomis smulkmenomis, kurių arba patys ieško konteineriuose (randa sugedusių ir suremontuoja telefonų, kavos virimo aparatų), arba atiduoda gailestingi aplinkinių daugiabučių gyventojai. Vasaromis Stanislovą kartais pasamdydavo šalia Vilniaus gyvenanti ūkininkė, trims savaitėms į kolektyvinį sodą drauge pavasaroti ir patalkinti buvo išsivežusi ir G. Lileikienės šeima. "Jei reiktų, surinkčiau parašų, kad Stanislovas - padorus žmogus; jų mažytė bendruomenė yra rami, ir niekam Lazdynuose neužkliūdavo", - tvirtino geradarė.
G. Lileikienę sujaudino "Akistatoje" perskaityta istorija apie Marijampolės gydytoją, kuris atsisakė gydyti pėdas nušalusį benamį ir liepė ateiti, "kai pajuoduos".
- Taip pat buvo ir su mūsų Žemlo! - susijaudinusi pasakojo ponia Gražina. - Per pačius gruodžio dvidešimtosios nakties šalčius Stanislovas nušalo kojų pirštus. Tačiau gydytojas, į kurį jis kreipėsi, taip pat pasakė, kad žmogus ateitų tik tada, kai pirštai visiškai pajuoduos.
Stanislovas dienomis šaldavo prie konteinerių ir turgelyje, naktimis lindėdavo rūsiuose, laiptinėse ir laukė, kol pėdą pradės gangrenuoti. Liga neužtruko: po trijų savaičių žmogus pasijuto labai blogai, nušalusi pėdos dalis ėmė gesti, tad pagaliau benamis buvo hospitalizuotas. Sausio 14 dieną Vilniaus miesto universitetinės ligoninės chirurgas Olegas Saponas amputavo benamio kojų pirštus.
Koja gedo toliau
Iš karto po operacijos S. Žemlo atėjo į Lazdynuose esančią polikliniką perrišti operuotos pėdos, bet jam buvo pasiūlyta arba sumokėti už paslaugą 28 litus, arba eiti lauk.
Benamio koja kraujavo, netilpo į jokius jo turimus batus, o lauke kaip tik prasidėjo atlydys. Remdamasis dviem lazdomis, Stanislovas vos paėjo, prie batų padų prisirišęs kažkieno dovanotus kaliošus. Tik tada, kai žurnalistė šį pavargėlį pati nuvežė į minėtą polikliniką, jo koja buvo perrišta veltui. Beje, benamis sužinojo, kad pėdą gangrenuoja toliau, mat ant jos radosi juodos dėmės. Tačiau sekančio perrišimo data buvo paskirta tiktai po savaitės. Beje, medikų komisija Stanislovui Žemlo suteikė 2- ąją invalidumu grupę, taigi nuo šiol benamis bent jau įgijo teisę nemokamai gydytis. Tiktai tada viena tolima giminaitė, padedant pažįstamiems, įtaisė benamį į Vilniuje esančią slaugos ligoninę.
Prieš Dievą lygūs visi, prieš medikus - ne
Kitas panašus skambutis "Akistatą" pasiekė dar tą pačią savaitę. Paskambino Vilniaus narkologijos centro socialinė darbuotoja Gražina ir papasakojo, jog vieną beveik mirštantį narkomaną atsisakė gelbėti dvi greitosios pagalbos medikų brigados. Į ligoninę jį išvežė tiktai trečioji.
Kai vyrui prasidėjo kraujo užkrėtimas ir temperatūra pakilo per 40 laipsnių, žmona iškvietė greitąją. Medikai pasirodė greit, tačiau išgirdę, jog žmogus yra narkomanas, apsisuko ir išvažiavo. Nevilties apimta moteris antrą kartą surinko viltingąjį numerį 03. Kad nepasikartotų ta pati situacija, ji atvykstančios greitosios laukė prie namo kampo. Ir iš karto suskubo aiškinti, jog ligonis yra registruotas Darbo biržoje. Taigi nemokama medicinos pagalba jam priklauso. O tuo labiau - skubi pagalba, kurią pagal įstatymus privalu teikti visiems. Tačiau antrasis medikų ekipažas net neužėjo į butą, apsiskuko prie namo kampo ir nuvažiavo. Žmona blaškėsi nežinodama, kaip padėti beveik merdėjusiam vyrui. Tiktai trečiasis greitosios ekipažas pasirodė besąs gailestingas: žmogų paėmė ir išvežė į reanimaciją.
"Akistata" ir anksčiau yra girdėjusi nusiskundimų, kad greitosios gydytojai renkasi, ką gelbėti, o ko - ne. Jei žmogus panašus į narkomaną arba yra išgėręs, pagalba jam arba visai neteikiama, arba tai daroma nenoriai.
"Švarina" visuomenę?
Kiekvienam aišku, kad kai kurie susirgimai, laiku nesuteikus pagalbos, atneša mirtį. Jeigu S. Žemlo po amputacijos būtų tinkamai prižiūrėtas iki visiško išgijimo (pavyzdžiui, Antakalnio medikai galėjo jį išsiųsti į kurią nors slaugos ligoninę), jo pėda ko gero toliau negestų. O juk gyvenant lauke (šaltyje, vėjyje ir nepritekliuose) gangrena bet kada gali komplikuotis kraujo užkrėtimu, žmogus gali mirti. Tas pat atsitiktų ir su sepsiu sergančiu narkomanu.
Kalbinome Vilniaus miesto greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoją Vandą Pumputienę.
- Apie tai, kad sepsiu sergantiems narkomanams nenoriai teikiama pagalba, girdėjome ir iš AIDS centro medikų, ir socialinių darbuotojų. Ar tai gali būti tiesa?
- Nenoriu patikėti, kad kas nors iš mūsų žmonių nenorėjo gelbėti karščiojančio žmogaus. Tiesa, dauguma narkomanų visą gyvenimą serga lėtiniu sepsiu, tačiau jeigu jis nepaūmėjęs, skubi pagalba nereikalinga. Gal žmogus, apie kurį kalbate, neturėjo temperatūros? Gal jo hospitalizuoti visai ir nereikėjo?
- O gal kartais jūsų medikai patys "rūšiuoja" pacientus: tas - garbingas žmogus, ir vertas gyventi, o anas - viso labo tiktai narkomanas?
- Oi, nežinau, netikiu. Netrukus sukaks trisdešimt metų, kai dirbu įvairiuose medicinos baruose. Iki šiol puse etato važinėju su reanimobiliu, taigi ir tų vargšų narkomanų mačiau daugybę. Antai prieš dvi dienas skubėjome į iškvietimą: guli trys išgriuvę narkomanai, sunkiai apsinuodiję alkoholiu ir heroinu. Kvėpavimas stoja, tuoj ištiks mirtis... Gelbėjom, reanimavom. Kaip ir visus žmones. Bet kartais tokių akibrokštų sulauki. Atsibudo vienas ir giriasi: dviese išgėrėm keturis butelius degtinės, dar narkotikų susišvirkštėme... Narkomanai taip "ištobulėjo", kad jau badosi ne tik į venas, o įsigudrina net į arterijas susišvirkšti narkotikų! Arba atvažiuoji gelbėti mirštantį nuo perdozavimo, sušvirkšti narkotikų poveikį neutralizuojančių medikamentų, o tas atsigavęs kad šoks: "Nebandykit leisti tų vaistų, visą "kaifą" sugadinote!" O prieš akimirką jau mėlo dėl kvėpavimo sustojimo...
- Tikriausiai lengva imti neapkęsti visų tokių?
- Iš pradžių, susidūrusi su narkomanais, galvodavau: jei taip būtų man, pati prašyčiausi pririšama prie medžio, kad tik daugiau nevartočiau. Mes, medikai, ėjom į visokias konferencijas, domėjomės narkomanijos problema, kad tik suprastume, kas tai per asmenybės ir kas su jomis darosi. Kai sužinojau, kad narkotikai paralyžiuoja žmogaus valią, kad narkomanas - tai ligonis, man palengvėjo. Dėl to aš į juos žiūriu kaip į nelaimingus žmones, ir negaliu neapkęsti. Reikia gelbėti, ir lekiame paknopstomis... Tačiau be galo gaila jų artimųjų, tėvų. Žiūri į ištuštintus, išparduotus butus, į alkstančias močiutes, iš kurių anūkėliai atėmė visą pensiją, ir širdį spaudžia. Ne kartą mačiau, kaip mirus nuo narkotikų perdozavimo sūnui, patys tėvai atsidūsta: "Dievas žino, ką daro".
Sveikatos apsaugos ministerijos Medicinos audito inspekcijos direktorė Vitalė Vinickienė:
- Negydomi narkomanai, pjaustomos nušalusios benamių kojos - visa tai bėdos sistemos, kuri bijo įteisinti pacientą kaip paslaugos gavėją. Perskaitykite ligonių kasų, gydymo įstaigų įstatymus. Ar rasite kur nors įvardintą pacientą, ar kur nors kalbama apie jo teises? Benamiai, visi kiti bedaliai yra laikomi valstybės apdraustaisiais, tačiau jie iš viso nežino nei kur jiems susirgus kreiptis, nei savo teisių. Todėl medikai turi galimybę šiuos siuntinėti nuo vieno prie kito, pasakyti, kad "ateitų, kai pajuoduos koja", nes už šių žmonių sveikatą ir paslaugos kokybę tiesiškai jie neatsako. Žmogeliai tol siuntinėjami, kol ima Dievulis ir išsprendžia jų visas problemas.
