Irenos ZUBRICKIENĖS ir Kornelijos EŽERSKYTĖS fotoreportažas
Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, kurioje šiuo metu bausmę atlieka beveik 1 300 nuteistų vyrų, dvi dienas tvyrojo nerami atmosfera - keli šimtai nuteistųjų organizuotai skelbė savo nepasitenkinimą gyvenimo sąlygomis kolonijoje ir reikalavo laikyti juos žmonėmis. Per du šimtus kalinių atsisakė valgyti pietus, tikino ilgai badausią, bet po "taikos derybų" jie kolonijos valgykloje prie stalų susėdo jau per kitos dienos vakarienę. Dėl tų pačių priežasčių dvi dienas dirbti neišėjo darbą kolonijoje turintys nuteistieji.
Maistas
Įprastą rimtį "zonoje" drumsti pradėjo iš baudos izoliatoriaus, kur kalėjo už vidaus tvarkos pažeidimus, į bendrąsias gyvenamąsias patalpas sugrįžę keli kaliniai. Prie jų netruko prisidėti vis didėjęs būrys bendraminčių. Bene daugiausia kritikos buvo skirta kolonijos valgyklai. Anot nuteistųjų, maistas čia ne tik prastas, bet ir pagamintas antisanitarinėmis sąlygomis - sriubose plaukioja arba akmenukai, arba tarakonai. Daugumai nusibodo penkis kartus per savaitę valgyti vien kopūstų sriubą. Vyrai retoriškai klausė, kiek dienų galima "tempti" valgant tokį maistą: pusryčiams - kruopų košė, duona, saldinta arbata, pietums - sriuba, makaronų košė su mėsa, duona, vakarienei - bulvių košė, neišvaizdi, apetitą numušanti kepta žuvis, duona, saldinta arbata. Kolonijos vadovai negalėjo žadėti nuteistuosius maitinti geriau, nes tokios pačios galimybės - visose šalies įkalinimo įstaigose. Dėl švaros ir tvarkos pretenzijos buvo iš dalies priimtos - dabar kolonijos valgykla kaip tik remontuojama. Beje, nesinorėjo tikėti nuteistaisiais, kad jie alkani, nes valgykloje ant grindų ir lauke mėtėsi duonos riekės, kurias gardžiai lesiojo balandžiai, o valgykloje dirbę žmonės parodė, kokius bidonus nesuvalgyto maisto kasdien tenka išpilti. Nuteistieji gynė savo - esą kiek galima kimšti vieną duoną ir srėbti pamazgas.
Prekės
Badauti žadėję nuteistieji piktinosi ir "zonos" parduotuve. Anot jų, kainos joje žymiai didesnės nei analogiškų prekių laisvėje, o ir labai dažnai produktų galiojimo terminai pasibaigę. Kalintys vyrai tikino žiną, kad į šią parduotuvę neva suvežamos pasenusios prekės iš dirbančiųjų draugų ir giminių prekybos "taškų". Tokius faktus, suprantama, neigė kolonijos vadovai. Antrąją savotiško streiko dieną parduotuvėje kainos buvo panašios kaip ir laisvėje esančių prekybos įmonių: įprastas "Jacobs" kavos pakelis kainavo 8 litus ir penkiolika centų, juodos arbatos pakuotės - apie 3 litus. Nuteistieji tvirtino, kad buvusios kainos "sutirpo" per naktį, laukiant komisijų ir žurnalistų, kai esą streiko nepavykę nuslėpti. Administracijos atstovai paneigė kalinių pretenzijas, esą parduotuvėje itin siauras prekių asortimentas - ir kavos, ir arbatos yra kelių rūšių, o nuteistieji, iš anksto užsisakę, gali net ir norimą televizorių įsigyti.
Absurdas
Vienas iš reikalavimų buvo - melu ir pažeminimais nežlugdyti kalinių žmogiškojo orumo. Vienas nuteistasis drąsiai piktinosi po pasimatymo su artimaisiais, esą jis kurį laiką sunkiai susikalbėjęs su "pragarą" perėjusia savo šeima: ir moteris, ir mažamečiai vaikai buvę nurengti iki apatinių kelnaičių, jų lyties organuose buvo ieškoma draudžiamų įnešti daikčiukų. Tokią kontrolę įsiaudrinę kaliniai vadino absurdo teatru. (Tačiau juk būtent Marijampolės kolonijoje buvę atvejų, kai moterys savo kalintiems vyrams atgabeno apatinėse kelnaitėse ar lyties organuose slėptų narkotinių medžiagų, svaiginančių medikamentų.) Vyrai piktinosi ir, anot jų, skleidžiamu melu - reikalavo paaiškinti, kur "tie milijonai", jeigu spaudoje giriamasi kolonijos gamyklos pelnu, o dirbantiems nuteistiesiems aiškinama, kad jų darbas nuostolingas. Arba - kur ta neva švedų atvežta labdara (kompiuteriai), jeigu niekas jos dar nematė.
Dėmesys
Įvertinti kolonijoje susidariusią situaciją buvo atvykę Viktoras Buiko ir Gintaras Zaveckis - atsakingi Kalėjimų departamento prie šalies Teisingumo ministerijos pareigūnai. Neužsibuvę kolonijos administracijos pastate jie patraukė tiesiai į "zoną" ir pirmiausia užsuko į kalinių peikiamą parduotuvę. Svečiai tikino neradę jokių didelių skirtumų, lyginant su prekių kainomis laisvėje - specialiai prieš tai buvo užsukę pasižvalgyti po kelias Marijampolės parduotuves. Situaciją tyrę pareigūnai galėjo netrukdomi, be vietos palydos, bendrauti su nuteistaisiais ir sužinoti nedangstomą tiesą. Jie kaliniams žadėjo ateityje ne kartą atvykti nesusitarus iš anksto ir tikrinti.
- Mums nereikia karbonadų, tik tegul nešeria mūsų kaip gyvulių! - rėkė vienas teisybės ieškotojas.
- Pažiūrėkit, kokie nešvarūs mūsų tualetai, - piktinosi kitas.
- Alytaus kolonijoje valgiau geriau, - turėjo su kuo palyginti trečias.
- Žinom, kad laisvėje žmonės maitinasi net iš šiukšlių konteinerių, bet nelyginkit jų su mumis - jie turi laisvę, - aiškino ketvirtas.
- Tikimės geresnių gyvenimo sąlygų ir būti išgirsti, kad esame tik viena - nelaisvės - bausme nubausti, o čia visiems atrodo, kad mes ne žmonės - iš mūsų galima tyčiotis, galima šerti atliekomis, gąsdinti, šantažuoti, - tarsi apibendrino savo reikalavimus nuteistieji.
Taika
Marijampolės kolonijos direktorius Markas Tokarevas, vadovaujantis jai devynis mėnesius, "Akistatai" tvirtino, kad dvi dienas trukę neramumai - jokiu būdu ne kalinių streikas. Direktoriaus įsitikinimu, gyvenimas Marijampolės kolonijoje niekuo nesiskiria nuo kitų kolonijų - tai situacijos Lietuvoje atspindys. Visi, kurie turėjo ką pasakyti, išsikalbėjo. Administracija išklausė ir turbūt kreips dėmesį į tuos trūkumus, kurie lengviau pašalinami. Kurį laiką kolonijoje bus taika. O ar bus nubausti tie, kurie tą visą triukšmą organizavo? Ir pareigūnai iš Vilniaus, ir marijampoliečiai vadovai sakė, kad triukšmadarius galima bausti įvairiai - pirmiausia sumažinti jiems leidžiamų perduoti siuntinių ir priklausančių pasimatymų su artimaisiais skaičių. Ar taip ir bus daroma, kalbinti pareigūnai dar nebuvo nusprendę.
"Akistatos" duomenimis, panašūs neramumai Marijampolės kolonijoje, kai kaliniai savo problemas bandė spręsti atsisakydami valgyti, viešumon buvo išėję prieš puspenktų metų - 1996 metų vasarą. Ir tada juos pavyko "nugesinti" taikiai.
