Seną posakį „liesosios karvės metai“ pravartu perfrazuoti į „savaitę“. Ar tai „Da Vinčio kodo“ premjeros rodytojai taip išretino sau erdvę?
Šeštadienis
Tokios tuščios dienos savo praktikoje gal dar nė neprisimenu. Ne, greta visokių džiunglių princesių, smokinguoto Jackio Chano, raganių, net beviltiškai suvytusių laukinių orchidėjų šmėkšteli dar keli įmanomesni pavadinimai, bet vis dėlto...
LTV demonstruoja antrąją aną savaitę pradėto rodyti šlagerio „Nužudyti Bilą“ dalį (22.40 val.).
BTV tęsia rimtą istorinį serialą „Špėras ir Hitleris“ (II serija – 21.50 val.; kartojama trečiadienį, gegužės 17 d., 13.35 val.).
„TV1000“ kanalas rodo Bernardo Bertolucci nostalgiškus „Svajotojus“ (19.00 val.), nukeliančius į jaunimo maištų, sinefilijos ir seksualinės revoliucijos laikų Paryžių. Žinoma, tai ne Bertolucci „Konformistas“, „XX amžius“ ar „Paskutinis tango Paryžiuje“, bet sensta visi, daugelis beprisimena jau nebe vakardieną, o gražiausius gyvenimo metelius...
Šią savaitę „TV1000“ ne kartą aplenkia klaipėdiečius, nes „BalticumTV“ rodys tą patį filmą, tik „suliteratūrintu“ „Svajoklių“ pavadinimu penktadienį, gegužės 19 d., 23.10 val. Yra pasirinkimas, bet jis veikiau tariamas – arba žiūrėti filmus su subtitrais, gadinančiais kadrą, arba pasikliauti lietuvišku nenuspėjamos kokybės vertimu.
Net aukšti „5 kanalo“ pareigūnai negali patvirtinti, ar šiandien rodomas „Titas“ (24.00 val.; kartojama tuo pačiu metu ketvirtadienį, gegužės 18 d.) – Šekspyro „Tito Androniko“ ekranizacija. Tinklapis tuščias. Vis dėlto įtariu, kad tai išties režisierės Julie Taymor, vėliau sukūrusios populiariąją, spalvingąją „Fridą“, žvilgsnis į klasiką, kad galima bus pasidžiaugti Anthony Hopkinso ir Jessicos Lange vaidyba. Beje, Lietuvoje nežinau kito tokio TV kanalo, visiškai nesuinteresuoto savaisiais reitingais. Būna keistybių.
Sekmadienis
Vos spėji kuo pasidžiaugti, žiūrėk, tas objektas tuojau ima ir tarsi ištirpsta ore. Panašu, kad anąsyk pergyriau LTV2 kanalą, neva vienintelį dar saugantį kino kultūrą Lietuvoje. Ne, aišku, nemariojo komiko Busterio Keatono 1924 metų „Misteris Šerlokas jaunesnysis“ (18.20 val. ir kitądien 22.10 val.) – ir vėl tikra „auksinė“ klasika. Bet paprastai pirmadieniais būdavo ir dar koks naujesnis kūrinys kaip mįslingasis „Riksmas“ aną savaitę, o šią jau liko tik tas negarsinis Busteris.
Japonų neapsakomai produktyvus šiandienos meistras Takashi Miike, kurio Lietuvoje matėme tik „Kino bandymus“ bei „Prarastų sielų miestą“, ir apie kurį rašė naujausias „Kino“ žurnalo numeris, šiandien reprezentuojamas BTV „Kino vakare“. Jo filmas „Gyvą ar mirusį“ (22.00 val.) – lyg ir apie žinomus dalykus, apie rytiečių mafiją, bet šiuo atveju svarbu ne tai, kas pasakojama, o kaip. Mat Miike turi labai individualų meninį stilių, kur „žiaurusis kinas“ estetizuojamas, o tai net pašiepiamas. Būtų malonu, kad „Kino vakaras“ kanale įsitvirtintų, leistų laukti netikėtumų kaip LTV „Elito kinas“, LTV2 „Senas geras kinas“, LNK „Snobo naktis“ arba TV3 „Kino gurmanai“. Vis šiokie tokie orientyrai masėje paskęsti negeidžiančiam žiūrovui.
Du amerikiečių filmai – komiškos dramos. Gera aktorė, išėjusi Woody Alleno filmų mokyklą Diane Keaton būtinai nori pati režisuoti; šįkart, filme „Prakeiktas telefonas“ (TV3, 20.45 val.), vaidindama pati ir dar pasikvietusi palankias koleges Meg Ryan ir Lisą Kudrow, ji pateikia tarsi suamerikonintą ironišką Čechovo „Trijų seserų“ kino versiją. Filmas „O man nusišvilpti“ (LNK, 22.15 val.), originale besivadinantis gerokai sūriau („So fucking what?“), rodo keistą įkaitų situaciją ir džiaugiasi būtent Stepheno Dorffo herojaus tomis neva nihilistinėmis nuotaikomis, iš tikrųjų reiškiančiomis, kad jam visai ne tas pats, kas bus su juo, su visuomene. SFW – tai tarsi toks patetiškų žodžių nemėgstančio jaunimo slaptažodis.
Pirmadienis
Dabarties kine apstu filmų, į realybę įnešančių kokį mistinį komponentą, bet reta tikrosios kino fantastikos. Jos pavyzdys – 1997-aisiais kurtas, daug nominuotas, mažiau apdovanotas amerikiečių „Kontaktas“(TV1, 21.00 val.). Bet kadrą iš filmo, prisipažinsiu, čia priklijuoju ne dėl to, kad pats beatodairiškai žavėčiaus šia 2,5 valandos epine saga apie tai, kaip mažytė Elė (išaugusi – Jodie Foster) nuo mažumės svajojo apie žvaigždes, jose galbūt slypinčią gyvybę, kaip jos, tapusios griežta mokslininke Eleonora, svaja išsipildė: gavusi signalą iš Vegos ji pabuvo kitame pasaulyje.
Gal abejoju dėl „Kontakto“ iš prigimtinio įtarumo ir filmo per didelio nudailinimo, gal nepasikliauju aktore, vaikystėje („Bagsi Meloun“, „Taksistas“ ir kt.) teikusia gražiausių vilčių, o dabar man primenančia tik pragmatišką, dalykišką ponią, kurią mieliau matyčiau ne ekrane, o, pavyzdžiui, JAV ambasadorės kėdėje. Akcentuoju filmą labiau dėl lietuvių kilmės režisieriaus Roberto Zemeckio, taip pat gerbdamas entuziastingą savo draugų – nežinomo radijo inžinieriaus ir garsaus astrofiziko – nuomonę. Gal tikrai aš tame „Kontakte“ kažko ir neužgriebiau.
O štai mistika, ir dar ispaniška mistika, spalvina Alejandro Amenabaro ankstyvą filmą su Penelope Cruz „Atmerk akis“ (RenTV Baltic, 22.20 val.). Herojaus košmaras ar reali beprotybė po avarijos?
Retą ir įdomų prancūzų režisieriaus Arnaud Desplechino filmą „Karaliai ir karalienė“ (BalticumTV, 21.15 val.) siūlau jau nuoširdžiau. Nors čia pasirodo ir tradicinė dama Catherine Deneuve, bet jos laikas praėjo ir pirmuoju smuiku ekrane griežia naujo tipo aktorė Emmanuelle Devos, vaidinanti vienišą motiną, niekaip negalinčią išsirinkti tarp gausios vyrų pasiūlos. Subtilūs meilės ir neapykantos niuansai pernai atnešė juostai penkis pagrindinius prancūzų „Cezarius“, įskaitant geriausią 2004-ųjų filmą, režisūrą, aktorystę.
Ir amerikiečių „Edisone“ (TV1000, 15.05 val. ir kitądien 9.00 val.; per BalticumTV kartojama penktadienį, gegužės 19 d., 21.30 val.) aktoriai surinkti tokio aukščiausio lygio kaip Kevinas Spacey ar Morganas Freemanas, tačiau jiems, kaip neretai Holivude būna, tenka adyti scenarijaus skyles. Pastarasis, suduriantis korumpuotą policiją ir žiniasklaidą, – neoriginalus kaip reta.
Įdomi detalė: šiandien mums jau įmanoma pamatyti „Da Vinčio kodo“ reklamos kampanijos (išleidžiamas Lietuvoje gegužės19 dieną) išankstinį triūsą. „Discovery“ rodo valandinę neva dokumentinę laidą „Tikrasis Da Vinčio kodas“ (23.00 val.), ryt ir poryt tuo pačiu laiku jas pratęs, o finalinį štrichą jau penktadienį uždės kiek vėluojantis ukrainiečių kanalas STB (gegužės 19 d., 19.00 val.). Kuo daugiau reklamos, tuo mažiau – ir dar Dano Browno romaną perkrimtus, visas mįsles žinant iš anksto – traukia filmas. O jus?
Antradienis
Ar jūs mėgstate tradicinius nuotykių filmus? Jeigu taip, vadinasi, norvegų režisieriaus Nilso Gaupo 1996-aisiais statyta Aliaskos aukso ieškotojų epopėja „Šiaurinė žvaigždė“ (BTV, 21.30 val.) patiks. Aišku, išrankiam dabarties žiūrovui ši koprodukcija (Norvegija–Prancūzija–Italija–Anglija) gali pasirodyti ir kiek naivoka. Vis dėlto jaučiasi, kaip įvairių šalių garsūs aktoriai ieško charakterinių spalvų (Christoheris Lambertas – „trenktas“ nuo vienatvės, Jamesas Caanas – klastūnas ir t.t.), kaip jiems smagu žaisti Didįjį Nuotykį.
„Svetimos vestuvės“ (TV1, 21.00 val.) – kanadietiškas, tik nuobodesnis „Vestuvių planuotojos“ variantas (beveik), o „Maratonas“ (TV3, 23.10 val.) – sportinė drama, besistengianti, kartais net ir sėkmingai, pakilti iki egzistencinės. Šią juostą, kurtą Pietų Afrikos Respublikoje, ypač pagyvino ir kartais iki geidžiamų aukštumų kilstelėjo puikaus vokiečių (buvusios VDR, pasižymėjusios talentų žlugdymu) aktoriaus Armino Mueller-Stahlio, kuriančio senyvą trenerį, nepriekaištinga, jaudinanti vaidyba.
Jei kas iš rimtesnio kino gerbėjų neįsiklausė (ar neturėjo galimybių) į mano nesenus patarimus pažiūrėti skvarbią turkų dramą „Vienišius“, tai dar įmanoma padaryti ir šiomis dienomis. „TV1000“ gerą filmą apie meninių potencijų žmogaus vienatvę pačiame Stambulo skruzdėlyne šiandien rodo 17.00 val., o rytoj – 11.00 val. Tik – dėmesio! – kažkodėl originaliu turkišku pavadinimu „Uzak“. Gal tai nereiškia, kad nevers ir dialogų?
Trečiadienis
Taip, po iliustracija ne veltui parašiau šį provokuojantį sakinį. „Elito kine“ šiandien demonstruojamas amerikiečių novatoriaus Davido Warko Griffitho „Tautos gimimas“ (LTV, 23.25 val.), sukurtas 1915 metais – tai pirmasis iš tiesų meniško kino etapas. JAV pilietinio karo vaizdai šiame filme pateikti ne vien su anksčiau niekur nesutiktu užmoju, epine dvasia, šioje juostoje ne tik pirmąsyk „išrastas“ ir užfiksuotas paralelinis montažas, tik vėliau tapęs kinui kone abėcėle, bet pirmąsyk kinas sukėlė ir tokį visuomeninį rezonansą.
Rezonansas, beje, pasireiškė ne tik eilėmis prie kasų, bet ir masiniais neramumais. Puikiame filme jaučiamas aiškus rasistinis tvaikas, nors Griffithas, būdamas Pietų armijos kariškio sūnus, nuoširdžiai manė viską taip ir buvus. Patriarchaliniai Pietūs čia idealizuojami, o juodaodžiai rodomi vien tik vagimis ir banditais, kuriems sutramdyti ir įsikuria kukluksklanas.
Tai vienas tų skandalingųjų kino istorijos atvejų, kai iš principo klaidinga politinė idėja įkvepia tikrą meno šedevrą. Taip buvo su Sergejaus Eizenšteino „Šarvuočiu „Potiomkinu“ (apdainavusiu bolševizmą), su Leny Riefenstahl „Valios triumfu“ (nacizmą), tačiau „Tautos gimimas“ – pats pirmasis šioje sekoje. Iš pradžių Griffitho juosta ir vadinosi „Klano žmogus“, vėliau dėl šventos ramybės ją pervardijo „Tautos gimimu“, tačiau ir esmė, ir menas išliko. Beje, kai žiūri šiemetį pagrindinį „Oskaro“ laureatą „Susidūrimas“, matai tą nūdienį kunkuliuojančio Amerikoje rasizmo pragarą, prisimeni ne tik Sovietų Sąjungą, dangsčiusią abipusę neapykantą „tautų draugystės“ dekoracija, bet ir pranašišką, kad ir naivoką Griffitho drobę.
Dviejų – seno ir naujo, apie kurį dar rašysiu – stiprių šiandienos filmų fone absoliučiai nublanksta melodramėlė „Mergina iš Džersio“ (TV1, 21.00 val.). Ji – imigrantė Pelenė, jis šiek tiek susvyravęs princas su mersedesu. Gal palikime juos ramybėje.
Antrasis dienos filmas prieinamas tik tiems, kurie įsigudrina matyti ne „RenTV Baltic“, o tiesiog „RenTV“ kanalą. Tai naujausias pasakininko, fantazuotojo, Monti Paitono cirko dalyvio, ironizuotojo, talentingojo Terry Gilliamo, po Fellini išėjimo likusio tokiu vienu, naujausias kūrinys. Pernai jis sukūrė du: holivudinių prodiuserių sugadintus „Brolius Grimus“, kurie rodyti Lietuvoje, ir štai šią „Potvynių žemę“ (RenTV, 23.20 val.).
Taip Gilliamas pavadino kažkokias Kanados stepes, kur, žmonai mirus, išvyko Jeffo Bridgeso kuriamas peraugęs hipis, muzikantas ir prisiekęs narkomanas vienu asmeniu. Pasiėmė kartu dukrelę. Nors šioji turi dvigubą Dželizos-Rouz vardą ir kvailiui aišku, kad ji – pati tikriausia XXI amžiaus Alisa Stebuklų šalyje. Mat dykynėse įmanoma kalbėtis ne tik su nukirstomis savo lėlių galvutėmis, ne tik su tėvu, po perdozavimo nebekeičiančiu pozos ir jau kada įgavusiu violetinį atspalvį, tačiau bendrauti ir su voverėmis, ir rengti pasaulio pabaigą sprogdinant traukinį, ir kristi į bedugnį šulinį.
Triumfuoja patraukli, kad ir baisoka siurrealistinio žaidimo dvasia, viskas džiugina akį išmone, spalvingumu ir keistumu.
Ketvirtadienis
Kuklią „Užmarštį“ („Limbo“) TV1 kanalas pervardijo bulvariniu, ne ką atitinkančiu patį filmą „Pragaro prieangiu“ (TV1, 21.00 val.). Iš tiesų kas gi šiandien žiūrės neįspūdingo pavadinimo kūrinį? Bet šitaip manydami patys ir niekiname publiką, ir ją prastai auklėjame. Juk pagal visus paaugliškus stereotipus iš „pragaro prieangio“ būtina laukti visokiausių baisybių, o čia – atmosferinė drama suaugusiems, kurios veiksmas ir vėl rutuliojasi Aliaskoje kaip antradienio „Šiaurinėje žvaigždėje“. Tik tada kraštą smarkiai krėtė aukso karštligė, o dabar veiksmas įlenda į žvejų kaimelį, kaip tik sustingus jų verslui.
Tegul „Užmaršties“ siužeto kanvoje ir yra nemažai atsitiktinumų, kuriuos kitas scenaristas gal ir būtų apglaistęs, vis dėlto meilės, nusikaltimo, psichologinių traumų motyvai ekrane supinami gana įtikėtinai.
Apie meistrišką režisieriaus Michaelo Manno kriminalinį „Karštį“ (1 Baltijos kanalas, 22.05 val.), kuriame Robertas De Niro yra lankstaus proto kriminalistas, o jo priešininkas su antpečiais – Alas Pacino, visai neseniai šiuose puslapiuose esu jau rašęs. „Vakarė žvaigždė“ (LNK, 22.40 val.) surinko ne ką prastesnį aktorių ansamblį su Jacku Nicholsonu ir Shirley MacLane priešakyje. Kadangi tai – 1983 metų juostos „Švelnūs žodeliai“, susirinkusios 5 „Oskarus“, tęsinys, realizuotas po 13 metų, natūralu, kad tie patys aktoriai, šiek tiek pasikeitę, perėjo iš ano kūrinio į naująjį. Melodraminė intonacija turbūt labiausiai patrauks intelektualias, bet vienišas žiūroves.
Pasižiūrėti į visai jauną, dar neholivudinį Antonio Banderasą, 1989 metais tėvynėje kuriantį baską, vieną meilės istorijos, užsimezgančios ispanų ir baskų karinės trinties metu, herojų, irgi savaip įdomu. Tai jau „Baltoji balandė“ (TV11, 20.00 val. ir kitądien 15.10 val.).
Norisi tik pridurti, kad „Mitas“ (Naše kino, 23.00 val.) – tai ne naujasis Jackie Chano filmas tuo pačiu pavadinimu, o begalinė – pagal trukmę – rusų drama apie baleto aktorius, dar užfiksavusi ir Mariaus Liepos profesinį meistriškumą. Bet dėl kinematografinės vertės galima teigti, kad abudu „Mitai“ yra kuklūs ir beveik tolygūs, tik kiekvienas savaip.
Penktadienis
Paskutinei besibaigiančios darbo savaitės dienai liko tik du filmai, ir abu rusų.
Ta proga, nors aš, gaila, nesu klasikas Griffithas, noriu išsklaidyti kaltinimus dėl Stepoko rasizmo. Kažkam iš korespondentų tapo „baisu“ dėl mano tariamos neapykantos rusams. Matyt, anąsyk tas kažkas užkliuvo vien už pastraipos apie brežnevinius karinius rusų filmus, specialiai parinktus gegužės 9-ajai. Bet, atleiskite, juk jau kitoje pastraipoje dūsauju dėl tų tikrai puikių rusų kūrinių, kurie egzistavo ir kurie, panašu, eina į užmarštį.
Antai ir šiandien negaliu tikinti, kad viena vėlyvųjų Leonido Gaidajaus komedijų „Pavojinga gyvybei“ (BTV, 20.20 val.), nepaisant puikaus Leonido Kuravliovo, gali lygintis su jo ankstyvosiomis, kur veikė klasikinė Jurijaus Nikulino, Georgijaus Vicino ir Jevgenijaus Morgunovo trijulė, kur buvo ir piktokos patyčios iš socializmo absurdų.
O štai į premjerinį naujos Nikolajaus Dostalio tragikomedijos „Nenuorama Kolia“ rodymą (RTR Planeta, 21.55 val.) prašyčiau atkreipti dėmesį. Kaip ir vakarykštė „Vakarė žvaigždė“, tai filmas tęsinys su tais pačiais simpatiškais herojais, atėjusiais iš švelnios Dostalio 1991 metų juostos „Debesis rojus“. Pagrindinio vaikinuko Kolios, keistuolio, mėgstančio – arba jam netyčia taip išeina – griauti kasdienę rutiną, vaidmenį ir tada, ir dabar talentingai vaidina Andrejus Žigalovas. Tik per tą laiką jis baigė cirko mokyklą, išvyko gyventi į Vakarus, yra ten populiarus klounas. Bet pakvietė filmuotis tęsinyje, atvyko ir vėl. Visai panašiai, kaip ir personažas Kolia, pusę pasaulio išmaišęs, o dabar sugrįžęs į gimtąjį miesčioką, kur laikas, panašu, sustojo, kur visi patenkinti jo nelauktu pasirodymu, piešiama kone idilė. Bet patys to nesuprasdami „vietiniai“ galų gale apgrobia svečią, palieka pėsčią jį snieguotame lauke.
Ak, koks geras, nuoširdus, kad ir labiau už pirmtaką palinkęs į satyrą, kinas! Yra gerų ir blogų rusų, gerų ir blogų lietuvių ar vengrų, yra geresnis ar prastesnis įvairių šalių konkretus kinas. O įžvelginėti čia kokius nors apibendrinimus – tiesiog negražu.
