Albertas ONIŪNAS
Pastarosiomis savaitėmis virš sostinės kartkartėm pakimba Kauno bendrovės "Avia Baltica" sraigtasparnis Mi-8. Jis rankioja nuo aukštų pastatų mobiliojo ryšio įrangą, užkelia įvairias konstrukcijas. Tačiau ne visada viskas pavyksta - kartą sraigtasparnio pilotas leisdamasis nepastebėjo laidinio ryšio oro linijos ir nutraukė laidus. Laimei, avarijos išvengta. Kitą kartą sraigtasparnis pusvalandį kabojo virš statomo daugiaaukščio pastato stogo su plienine konstrukcija po "pilvu", tačiau taip ir nepavyko jos pritvirtinti numatytoje vietoje. Tokie darbai itin pavojingi ne tik esantiesiems ore, bet ir ant žemės, nes šalyje nėra nei gerai tokiems darbams paruoštų pilotų, nei pakankamos rinkos, kad tokie pilotai būtų ruošiami. Viskas daroma lietuviškai, o tada iki nelaimės, kokia įvyko prieš šešerius metus Rygoje, - vienas žingsnis.
Sraigtasparnis - vietoje krano
Kol kas Kauno rajone, Karmėlavoje esanti bendrovė "Avia Baltica" - vienintelė, turinti sraigtasparnį Mi-8, geriau ar prasčiau paruoštą ekipažą ir galinti realiai atlikti įvairius statybos bei montavimo darbus dideliame aukštyje. Aviatorių konkurentas - "Kauno tiltų" japoniškas kranas "Kato". Juo ir atliekama dauguma panašių darbų. Bet yra vietų, kur kranas privažiuoti negali. Pavyzdžiui, kai reikėjo statyti kompanijai "Tele-2" bokštą Juodkrantėje, paaiškėjo, kad kranas negali būti perkeltas į Smiltynę keltu, taip pat dėl savo didelių gabaritų važinėti Nacionalinio parko teritorijoje. Tąsyk jau neapsieita be aviacijos. Šią gegužę susikaupė keli užsakymai Vilniuje: reikėjo nukelti du konteinerius su įvairia įranga nuo pastatų stogų, vieną - nuo Spaudos rūmų ir užkelti plieninę konstrukciją ant Geležinio Vilko gatvėje baigiamo statyti verslo centro "Hanner".
Laidai buvo nematomi?
Sraigtasparnis Mi-8, pilotuojamas orlaivio vado Domo Mažučio bei jo sūnaus Svajūno, atskrido iš Kauno ir ėmė leistis netoli Spaudos rūmų. Visai prie žemės sraigtasparnio mentės užkliudė laidinio ryšio laidus ir juos nutraukė. Mašina nusileido sėkmingai, nors panašiais atvejais yra įvykę ir avarijų. Sraigtą gerokai pažeidė laidai. Jį teliko išmesti bei sumontuoti kitą. Kaip atsitiko, kad 28 metų skraidymo stažą turintis sraigtasparnio vadas Domas Mažutis nepastebėjo elementariausių laidų? Jis teigė buvęs apakintas saulės. Tačiau dar prieš atskrendant nusileidimo aikštelė turėjo būti apžiūrėta nuo žemės, o jei tai nepadaryta, skrydžių nuostatai draudžia lakūnui leistis iš oro pasirinktoje aikštelėje, akinant saulei. D. Mažutis teigia apžiūrėjęs aikštelę, tačiau per dvi savaites (tiek laiko praėjo iki skrydžio) pamiršęs, kad ten yra ryšio linija. Neoficialiais duomenimis, apžiūrint nusileidimo aikštelę žemėje, pilotą taip pat apakino saulė, bet jau iš kitos pusės, tad laidų jis ir tada nepastebėjo.
Lakūnas dirba vadybininku
Yra ir netiesioginių priežasčių, lėmusių šį incidentą. Pasaulyje įprasta, kad visus su konkrečiu skrydžiu ir numatomu atlikti darbu formalumus derina apie 30-50 žmonių, netgi jei tai visai nedidelė aviakompanija. Pilotai galvoja tik apie skrydį ir apie nieką daugiau. Šiuo atveju pats sraigtasparnio įgulos vadas D. Mažutis bėgiojo su popieriais pas merą, į Kelių policiją ir kitas instancijas. Lietuvoje per maža darbų ore sraigtasparniams rinka, kad bent viena firma sukurtų tokiems tikslams reikalingą padalinį - jis neišvengiamai būtų nuostolingas. Be to, D. Mažutis yra patyręs pilotas, vykdęs karines užduoti Afganistane, kur jam yra tekę ir ant uolų viršūnių nutūpti. Tačiau tai jis darė koviniu sraigtasparniu Mi-6. Tai visiškai kitokia mašina. Todėl ir patirtis kitokia nei reikia. Palyginimui - tarytum dešimt metų išdirbęs taksistas sėstų prie galingo sunkvežimio vairo ir sakytų, kad jis labai patyręs. Beje, ant vakarietiškų panašaus tipo sraigtasparnių priekio yra žirklių principu pritvirtinti du itin tvirto plieno peiliai. Kai mašina ore susiduria su laidais, tie peiliai juos "nušienauja". Rusiški sraigtasparniai tokios įrangos neturi.
Užduotis neįvykdyta
Antrą kartą vykdyti tas pačias užduotis susiruošta po geros savaitės. Sraigtasparnio nusileidimo aikštelė parinkta paupyje prie Parodų centro, kur arti nėra jokių elektros perdavimo linijų. Iš čia Mi-8 pakilo pilotuojamas to paties D. Mažučio, o antrojo piloto vietoje sėdėjo Civilinės aviacijos inspekcijos pareigūnas lakūnas Povilas Noreika. Prie Moksleivių rūmų esančioje aikštelėje gulėjo paruošta maždaug 1 300 kilogramų sverianti plieninė konstrukcija, kuri turėjo būti užkelta ant statomo daugiaaukščio stogo ir ten pritvirtinta kaip architektūrinis pastato akcentas. "Avia Baltikos" darbuotojai išvaikė iš pievos žioplius bei asmenis, įtartinai panašius į žurnalistus, tik ir tykančius pasidžiaugti kokiais nors nesklandumais. Sraigtasparnis pakibo ore. Netrukus konstrukcija buvo prikabinta prie lyno ir pakelta į orą. Kai mašina pakibo virš pastato stogo, prasidėjo įdomioji dalis - lakūnai niekaip negalėjo tiksliai nuleisti objektą į numatytą vietą. Mat pataikyti reikėjo juvelyriškai - ant įbetonuotų stoge maždaug piršto storumo varžtų. Konstrukcija siūbavo virš darbininkų galvų į visus šonus. Buvusieji ant stogo turėjo būti labai dėmesingi, jei nenorėjo būti numesti ant žemės be parašiuto. Darbininkai ne ką tegalėjo padėti pilotams, nes dalis konstrukcijos turėjo būti tvirtinama ant paties stogo krašto. Atsidurti tenai ir galynėtis su siūbuojančiu metaliniu monstru - ne pats maloniausias darbas.
Nepilną pusvalandį pakabojęs virš pastato, galop sraigtasparnis savo krovinį nuskraidino ten, iš kur ir buvo paėmęs. Darbas nepavyko. Ašarojančias akis besišluostantis Povilas Noreika (skrydžio metu iškišęs galvą jis koordinavo kolegos D. Mažučio veiksmus) sakė, kad tokie darbai turi būti atliekami pagal specialią technologiją, o čia buvo tiesiog tikėtasi, kad įvyks stebuklas ir pavyks. Tačiau stebuklas neįvyko. Laimei, apsieita ir be jokių incidentų. Regėdamas po sraigtasparnio pilvu besiblaškančią konstrukciją, P. Noreika prisiminė 1995-aisiais Latvijoje įvykusią nelaimę.
Darbininkas užsižiopsojo
Tąsyk Lietuvos lakūno K. Maskoliūno pilotuojamas Mi-8 turėjo nuo ką tik pastatyto gražaus ant gigantiškų lynų pakabinto Rygos tilto bokštinės konstrukcijos viršūnės nukelti nebereikalingą suvirinimo aparatą. Ant šio bokšto buvo dar ir dešimties metrų aukščio plieninis žaibolaidis. Sraigtasparnis pakibo tiesiai virš jo - vis pora metrų aukščiau. Darbininkas prikabino suvirinimo aparatą prie lyno, o šalia buvęs P. Noreika per raciją davė lakūnui komandą po truputį kilti. P. Noreika sakosi visą dėmesį sukoncentravęs į sraigtasparnį, kad pilvu nepasimautų ant žaibolaidžio, ir nepastebėjęs, kad šalia tebestovi darbininkas, nors jam buvo prisakyta atlikus savo darbą iškart leistis žemyn. Atplėštas aparatas ėmė svyruoti ir trenkė į krūtinę darbininkui. Žmogus nukrito ant tilto iš 170 metrų aukščio ir žuvo. Kaltas liko jis pats, nes nė vienas lakūnas keldamas ar leisdamas tokį krovinį negali garantuoti, kad šis neims į visas puses svyruoti. Iš anksto nenumatysi ir tokio svyravimo ribų ar krypties. P. Noreika netvirtino, kad dabar Vilniuje atliekami darbai yra balansavimas ties nelaimės riba, tačiau ir paneigti to neįmanoma.
Lietuviškas požiūris
Grynai lietuvišką požiūrį į darbus ore atspindi ir dar vienas epizodas. Tą pačią dieną, kai nesėkmingai skraidyta virš būsimo "Hanner" verslo centro, buvo planuota nukelti nuo vieno sostinės daugiaaukščio stogo su ryšių technologijomis susijusį konteinerį. Darbų užsakovai neįvardijami. Tačiau pasirodė, kad tas konteineris yra tarp gausybės įvairių, itin brangiai kainuojančių antenų, bokštelių. Jokio draudimo, viskas paliekama pačių lakūnų atsakomybei. Galimi nuostoliai - taip pat. Pilotai įvertino situaciją - pernelyg didelė tikimybė, kad keliamas konteineris ims siūbuoti ir išdaužys aplink esančią įrangą, - ir darbo atsisakė.
Beje, neseniai vienas aukštų šalies aviacijos pareigūnų pareiškė, kad rusiški sraigtasparniai pasaulyje patiria daugiausia katastrofų. Pasak P. Noreikos, kol visi tie sraigtasparniai buvo vienose, "Aerofloto", rankose, jie buvo tinkamai prižiūrimi, skrydžiai kontroliuojami ir katastrofos buvo retenybė. Vėliau rusiški sraigtasparniai pabiro po visą pasaulį ir jų niekas nebekontroliuoja. Juos įsigijusios mažos firmos kur nors Afrikoje skraido tol, kol mašina dar fiziškai gali pakilti nuo žemės, o į skrydžių saugumą neinvestuojama. Tačiau nebūtina pavyzdžių ieškoti taip toli. Štai Kauno aviacijos bendrovė "Apatas" pirmuosius šešerius savo gyvavimo metus į skrydžių saugumą investavo iki 70 procentų gauto pelno, dabar - iki 32 procentų. Todėl ir negirdėti apie kokias nors nelaimes. Tuo tarpu prieš trejus metus išgarsėjo viena Mažeikių firmelė, kai girtas pilotas su sraigtasparniu nukrito į ežerą ir žuvo 10 žmonių. Akivaizdu, kad dėl šios katastrofos kaltas tikrai ne rusiškas sraigtasparnis, o lietuviškas požiūris į skrydžius ir jų saugumą.
